Sveiki nesveikieji
Mes tie, kurie turime akis, bet nematome, turime ausis, bet negirdime, turime kitus pojūčius, bet nejaučiame.
Ar turime laiko pastebėti grožį? Kiek esame pasiruošę išgirsti, pamatyti, pajausti? Prieš keletą metų “Washington post” atliko socialinį eksperimentą. Paprašė pasaulinio lygio smuiko virtuozą, Joshua Bell’ą, pagriežti geriausius kadanors parašytus muzikinius kūrinius vienoje iš judriausių Washington D.C. metro stočių per patį lėkimo į darbą piką ir stebėjo praeivių reakcijas. Tiesa, aprengė jį kaip eilinį jaunuolį su džinsais, beisbolo kepuraite, kad niekas nepažintų. Kaip galvojate kiek užsidirbo muzikas, į kurio koncertą vidutinės klasės bilietas kainuoja $100? Per 43 minutes buvo surinkta $32.17. Kaip manote kiek žmonių iš 1097 sustojo pasiklausyti atlikėjo, į kurio koncertus pasaulio filharmonijos būna sausakimšos? Plius/ minus septyni.
Persivalgę. Persimokinę. Visą laiką užsiėmę, su niekada nesibaigiančiu kalnu darbų, kuriuos reikia padaryti kuo greičiau, nes manome, jog didelis užimtumas yra savaiminė mūsų vertė. Beviltiškai skestame begalinės informacijos okeane, nors naiviai vaidiname, jog viską kontroliuojame. Kuo daugiau pasirinkimų, tuo mažiau renkamės. Kuo daugiau garsų, kvapų, vaizdų, jausmų, tuo painesni pasirinkimų labirintai. Kuo daugiau čiulbesių, tinklaračių įrašų, trumpųjų žinučių, statuso atnaujimo ir dar n dūzgesio formų, tuo mažiau prasmių. Jei dar ir truputį sugebame analizuoti, esame paralyžiuoti analizės. O šiaip čiuožiame per viską paviršiumi, kad tik nereikėtų į ką nors gilintis. Kuo daugiau kalbančių, tuo mažiau girdinčių. Girių filosofas Pukuotukas tvirtino (turbūt teisindamas save), jei pasirodo, jog asmuo su kuriuo kalbi tavęs negirdi, būk kantrus! Paprasčiausiai, gal pas jį ausyse slepiasi maži pūkeliai. Kas slepiasi mūsų ausyse? Naudojame vis daugiau filtrų, tik nevisada suvokiame, jog prakošiame ir prasmingus dalykus.
Ką darote, jeigu sutinkate išmaldos ar pagalbos prašantį žmogų? Nusukate akis į šoną, pasigarsinate savo iPuodą? Teigiate, jog tokių gatvėse jau nebesutinkate? Gerai, gerai… Išsklausote ieškodami ten klastos, mintyse klausdami kaip čia tas pilietis nori mane apgauti, išnaudoti, pasinaudoti. Priduriate, pažįstu aš tokius, senas žvirblis esu, grūdus nuo pelų atskiriu. Hypertrofuotą savisaugą persikeliame ir į kitus lygmenis, kiekvienas kaimynas tampa potencialiu aferistu. Kiekvienas pardavėjas nori apmulkinti ir kažką įkišti. Tampame abejingi aplinkai, ignoruojame muziką, prašančius pagalbos, ką dar praleidžiame? Dėmesio atrofija.
Sakysite, o ką aš galiu padaryti, juk tokiame amžiuje gyvename. Dar vienas neįgalumo požymis. Puikiai žinome savo teises, bet pamirštame pareigas ir atsakomybes. O jei tik kas ne taip, iš kart randame, ką galime apkaltinti. Blogą orą, netinkamą horoskopo ženklą, nuovargį, tėvų auklėjimą, pyktį, nerimą, fizinius duomenis, istoriją, geriau gyvenančius, kolegas, mokytojus, politikus, žurnalistus, gydytoją, ekonominę situaciją, korupciją. Vai vai vai, o kur esame patys, o už ką esame atsakingi patys? Ar mes kaip šlapimas nuleidžiamas klozete esami nešami, vien tik nešami srovės?
Visi esame šiokie tokie frykai, sykį aiškino draugas Rokelis, išduodamas savo grupės “freaks on floor” pavadinimo kilmę. Negaliu nesutikti. Turbūt geriau žinoti, kad esi frykas, negu to nežinoti.