Abituriente, quo vadis?
Brandos egzaminų psichozė nurimo. Ar ir jūs pastebėjote šį (ne)sąmoningai pastatytą marazmatinį spektaklį? Net gal turėjote jame tam tikrą vaidmenį? Matėte kaip buvo piešiamas drebančių ir išproto einančių abiturientų paveikslas? Visos (dez)informacijos priemonės bliovė “Nesinervink!!!”… Nors kartojimas “tu tik nesinervink”, vargu ar padeda nusiramini, greičiau pradedi galvoti gal iš tiesų yra dėl ko… Tada galvoji, kad reikia nesijaudinti, o tada jaudiniesi, kad jaudiniesi… ir pašlo… Veiksmo filmo elementai sustiprinti emocijai: ”egzaminų metu sustiprintas policijos budėjimas mokyklų teritorijose”, ” iš vakaro yra stebima internete pasirodanti informacija apie egzaminų užduotis”. Užduočių kūrimo ir pristatymo į vietą sistema labai panaši į karinę operaciją. Jau atėjus į egzaminą tavęs laukia komendantas su lagerio taisyklėmis (rašiklio spalva, kas ant suolo guli, atplėšimo procedūrą, kokio laipsnio kampu leidžiama pasukti galvą). O čia padėtį susitiprina farmacininkas kišdamas visokių arbatyčių, tabletyčių, kad mažiau jaudintumeisi. O kai jau pradedi kažką vartoti, tai jau pats sau įrodai, kad turi problemų. Visi šie ir kiti pašaliniai dalykai blaško koncentraciją į patį egzaminą ir kelia bereikalingą įtampą.
Sunku būtų žemėje nusileidusiam marsiečiui paaiškinti, kodėl mes taip jaudinamės dėl to žinių patikrinimo (tam tikra dalimi jau tapusio telefonų nr. iškalimo patikrinimu). Egzamino tam tikrų užduočių konstravimas yra pagrįstas ne žinių patikrinimo logika, bet mokinio sukirtimo logika. Apskritai abiturientai turėtų klausti: kiek žinių ir gebėjimų paruoštų egzaminui bus pritaikoma jų realiame gyvenime? Kritinio mąstymo, kūrybiškumo, empatijos žingeidumo, planavimo, darbo su informacija gebėjimų ugdymas turi būti vienas svarbiausių tikslų žaibiškai besikeičiančiame pasaulyje. Tačiau šitie reikalai švietimo ir egzaminavimo sistemoje lieka paraštėje. Jau plačiau neverta kartotis (nes tonos puslapių apie tai prirašyta), jog nemaža dalis iš autoretingiausiųjų žmonių, na tų kuriems pavydime, kuriuos aukštiname, kuriems lipdome -iausieji, savo pasiekimus pasiekė ir nebuvę pavyzdingais mokiniais mokykloje, neturėdami aukštojo išsilavinimo.. Visi žino, jog A. Einsteinas gerai nesimokė nei mokykloje, nei universitete, bet jam tai nesutrukdė sudrebinti fizikos pasaulio. Kaip jis pats sakė: “Tikrai naujos idėjos kyla tik jaunystėje. Vėliau žmogus tampa labiau patyręs, žymus, ir… kvailas”…
Svarbią rolę šioje dramoje užima tėvai, kurie nusipiešia savo idealaus sūnaus/dukros portretą ir po to lenkia tą jauną medį link jo. Nei vienas, žinoma, neįsivaizduoja savo vaiko po mokyklos kitur nei universitetas. Turbūt daug kam iki kaulo smegenų pažįstami: “klausyk, be universitetinio išsilavinimo nei pirmyn, nei atgal, žinok”, “aš ir mama baigėme universitetą, turi ir tu pabaigti”… Šiaip tai būtų laikas būti sąmoningesniems ir priimti savo vaiką tokį, koks jis yra, paremti… Kitaip atsakomybė už rezultatus krenta ant pačių tėvų pečių. Nėra laisvo pasirinkimo – nėra atsakomybės. Primetami tikslai ir lūkesčiai veda į susipriešinimą su artimaisiais (primetėjais) ir su savo vidumi. Tada prastas egzo rezultatas jauną žmogų gali pastūmėti į kokių nuosaikiųjų IHMO ratą ir užsidaryti nuolatinėje depresijoje. Kitas variantas – jis gali pradėti plauti savo dušią įvairiais stimuliantais. O pačia blogiausia atomazga gali virsti pasiryžimas išsprendžiamas problemas spręsti nepataisomu būdų…
Ir vis dėlto nebūtinai diplomuotus priima į darbą, pagal vieno tyrimo duomenis:
Verslo lyderių tyrime buvo apklausti 268 didžiųjų Lietuvos įmonių vadovai. Jie kone vienbalsiai pripažino, jog motyvacija ir asmeninės savybės yra svarbiausia. Išsilavinimas liko trečioje vietoje. Tarp svarbiausių atrankos veiksnių buvo paminėti kandidato patirtis ir pasirodymas per pokalbį dėl darbo.
Šaltinis: “Verslo žinių” priedas „Universitetų reitingai 2009“ ištrauka: čia
Ši statistika dar byloja ir apie vieną viesiems gerai žinomą dalyką, į universtitetus priima praktiškai visus norinčius, baigia ir gauna diplomą irgi švelniai tariant per didelė dalis, o tokio kiekio studentų padoriai paruošti universtitetai negali. Taigi, rezultatas, jog aukštojo mokslo sistema iškepa daugybę dundukų su diplomais (popiergaliais). Ir liūdna, bet su šiuo bakalauru gali eiti nebent gatvių šluoti, nors ir čia darbo vieta negarantuota, nes gali pasitaikyti kokurentų su panašiais popiergaliais.
Man atrodo, jog kur kas svarbiau susipažinti su pačiu savimi, su gyvenimo tikslais, suprasti savo mokymosi poreikius bei atrasti kas juos gali patenkti. Tą toli gražu gali padaryti net tik švietimo įstaigos, į kurias taip veržiames. Nebūtinai kaip aklai vištai pasibaigus egzaminams sparčiai apsipręsti kam paaukosi didelę dalį savo gyvenimo. Visai normalu, jog gyvenimo siekių formulavimas daugiau laiko reikalaujantis procesas. Mūsuose labai retai svarstoma galimybė nestoti iš kart pabaigus mokyklą ir padaryti metų ar daugiau pertrauką. Nors pasaulyje itin populiarūs vadinamieji plyšio metai (angl. gap years). Plyšio metus galima praleisti itin naudingai. Išmėginti įvairaus darbo patirties, išvažiuoti į egzotišką šalį savanoriauti, ar tiesiog paturistauti, vardan savo akiračio platimo, savarankiškumo ir brandos įgavimo. Per tuos metus galima detaliau panagrinėti mokslo įstaigų siūlomas programas ir formas Lietuvoje bei užsienyje. Siūlau nepamiršti ir apie apskritai savarankiško mokymosi galimybę, nors tatai mūsų ausiai skamba labai nuodėmingai.