Lietuviškos demokratijos anoreksija
Aplinkybės sąlygojo poreikį pasidalinti nė kiek nežavinčiomis tendencijomis. Mūsų jauna demokratija niekada nepasižymėjo dideliu sveikatingumu. Tačiau pastaruoju metu į akis krenta imuniteto susilpnėjimas. Mūsų demokratija panašėja į tas, ant podiumo plevėsuojančias, liūdnai juokingas skeletines baisuokles. Lai niekas neįsižeidžia, tai tik mano asmeninis grožio suvokimas, požiūris į dažnu atveju sąmoningai „įsivarytą“ ligą bei neelitinis skonis. Tarp kitko, girdėjau, jog humoras beveik fiziologinis atsakas į baimę. Mūsų demokratija lysta ir vysta, iš jos palieka tik instrumentinė jos samprata (t.y. balsadėžė ir 50% + 1).
Tikra tiesa, jog „zirzyklė“ (K.Vonneguto TV dėžės sinonimas) su peršamu subinės kultu, kraujo balomis ir visa kita daugiausiai bukinančia menkavertyste – nevisai gerai motyvuoja jaunus žmones. Šia ŠMC’ine (Šiuolaikinio Meno Centro) retorika „lenkiu“ prie naujojo nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymą. Mano galva, tai savotiškas spjaudymas prieš vėją. Kas yra pankavę, tie greičiausiai žino, kas įvyksta, jei greitkelyje pamėgini apspjauti kokį prabangesnį automobilį. Dėl draudimų smalsumas tik auga, ypač amžiuje iki 18 metų. Įstatymu prafiltruotą “š” atsvers interneto platybės. Iš tiesų šiam tekstui svarbiau parodyti, jog įstatymas gali būti naudojamas idėjų ir minčių raiškos varžymui viešoje erdvėje. Jis suteikia galimybę politizuoti (dez)informacijos priemones, bausti klaidatikius ir mažumas. Nepamirškime, jog mažumos būna ne tik lytinės – priešingai, nei didžioji dalis, tautiečių tą sąvoką suvokia. Daugumos, mažumos kaita yra dažnas reiškinys. Vieną dieną tu dauguma, kitą jau „žėk“ tupi mažumoje. Susimąstykime, kol galime… Juk šiuo keliu krypuojant netruksime prieiti ir minčių policiją, kontroliuojančią, apie ką mąstyti derėtų, apie ką ne…
Kitas nejaukus simptomas išsprūdo iš Lietuvos geležinės ledi lūpų. Per inauguracinę kalbą pareiškė: „Kritikuokite valdžią ir mane, kaip jos dalį, jei to reikia! Bet nepamirškite: nuo valdžios kritikos iki valstybės griovimo gali būti tik vienas žingsnis. Tuščia kritika neišspręs nei vienos problemos”. Leiskite paklausti, kas vadovaus tai Tiesos ministerijai, kuri nuspręs, kada kritika yra tuščia, pustuštė, apypilnė, o kada net visai pilna? Kartu su daugeliu nesutinku, jog valdžios kritika lygu valstybės kritikai, juolab griovimui. Valdžios kritika yra ne institucijų ir net ne visada jų veikimo taisyklių kritika, bet, pirmiausiai, pareigūnų veiksmų, idėjų, sprendimų kritika. Ligi šiol atrodė, kad kritinė masė tik tvirtina demokratinės valstybės pamatus. O gal dabar jau yra priešingai?
Galiausiai pats grėsmingiausias mūsiškės demokratijos anoreksijos požymis slypi svarbiausiame demokratijos funkcionavimo organe – pilietinėje visuomenėje, arba tautoje. Paskutiniu metu vis pastebiu, jog mūsuose piliečiai vis labiau panašėja į išsigandusius ir silpnus triušiukus. Baikštuolius, bijančius ne tik “pastovėti” už savo principus, teises ir interesus, bet jau kone drebančius nuo savo šešėlio. Vos tik kas nutinka, triušiai iš kart neria į urvelį ir sustingsta, bijodami prisiimti atsakomybę už savo nuomonę ir veiksmus. Kur yra triušis, ten atpėdina ir vilkas. Nėra ko slėpti, tikrai nemaža dalis tėvų nori turėti besąlygiškai paklūstančius vaikus, mokytojai pavaldžią klasę, viršininkai pagal dūdelę šokančius darbuotojus, o sistema džiūgauja turėdama klusnius triušius ir užprogramuojamus robotukus. Tokioje visuomenėje piliečiai yra tik marionetės. Tokioje visuomenėje moralė ir teisingumas – nurašyti reikalai. Tokioje visuomenėje klesti kvailybė ir tamsa. Man net atėmė žadą, kai išgirdau, jog neteisybę patyrę jauni žmonės, kuriuos tikrai gerbiu, bijo tą atvirai ir garsiai pasakyti. Ir bijo, kas blogiausia, ne bet kas, o, taip vadinami, jaunimo lyderiai, kuriems anksčiau ar vėliau visuomenėje atiteks svarbiausi vaidmenys. Baimės sėkla išsikerojo.
T. Jefferson yra pastebėjęs: „Kai valdžia bijo žmonių, tai – laisvė, tačiau kai žmonės bijo valdžios, tai – tironija”. Kokioje visuomenėje tu nori gyventi? Ko vertos tų žmonių pastangos, kurie atidavė savo gyvybes už tą laisvę? Prisiminkime, kaip genialumas slypi paprastume, taip ir esmė smulkmenose.