Archive

Archive for the ‘Kita’ Category

Populistas per langą į gamtą

September 26th, 2009 No comments

Seniai bebarškinau klaviatūrą šiame virtualiame užkaboryje. Šį kartą apie politiką ir jos fauną – juk pasižadėjau kadaise. Štai ir trumputis keberiokšt dėl viešai mėgstamo linksniuoti reiškinio – populizmo. Lietuviškiau – liaudiškumo, arba įsimeilinimo liaudžiai. Politinėje ekosistemoje galime sutikti nei šiokį, nei tokį, na tokiais atvejais sakoma, nemielą organizmą – populistą. Jis priklauso demagoginių  [gr. demagogosdemos - liaudis + agogos - vadovas] žinduolių grupei. Populistų rūšiai būdingas bruožas aktyvus politinis turizmas (perbėgimas iš vienos partijos į kitą – kuo daugiau partijų – tuo grynesnio kraujo padaras). Genetiškai jie yra užprogramuoti neturėti tvarių principų ir vertybių. Tai chamelioniškumo genas (lot. sanctis de chamelion) verčiantis vertybes ir principus taikyti pagal aplinkos pokyčius. Jis leidžia šiam padarėlius išlikti ilgai valdžioje. arba būti virtuozu sėdmenų politikoje (V. Laučiaus terminas).  Sėdmenų politika  -  tai tokia politika, kurioje visas strateginis mąstymas yra organizuojamas sėdmenų pagalba, o aukščiausiais tikslas – šiltas guolis, kėdė.  Jo evoliucinis pranašumas yra mokėjimas išleisti tokį garsą  - kokį politinė ekosistema nori išgirsti, todėl plačiuose arealuose jis yra palankiai sutinkamas. Taigi, jų stipriausias ginklas miklus ir suktas liežuvis. Nors atidesnėse gentyse  yra nemėgstamas už tą garsų ir veiksmų totalų asimetriškumą. Populistai norėdamis palenkti savo pusėn daugumą imasi nešvarių taktinių manipuliacijų, kartais net tyčia sukiršina vieną gentį su kitą, taip skaldo ekosistemą (skaldyk ir valdyk strategija). Chrestomatinis  pavyzdys, populistas už akių draugauja su lietuviškuoju liūtuku, tačiau prie silpnesnių gyvūnų karčiai trailina apie jį. Dėl savo slidaus ir emociškai patrauklaus snukučio ekologinėje hierarchijoje trinasi aukščiausiuose sluoksniuose. Žinoma, kaip ir danguje – taip ir žemėje bei ekopasaulyje vienos demagogų rūšis yra genetiškai pranašesnės už kitas. Taip pat pagal politinį klimatą: vienur yra geresnė terpė išgyventi, kitur prastesnės sąlygos plisti. Pažymėtina, jog Lietuvos politikos klimato juosta, kol kas yra draugiška terpė šiems kenkėjams. Jie nemažai kam šlykštus, nes meluoja vardan trumpalaikių asmeninių interesų. Sužadina nepamatuotus lūkesčius – prikakoja, o tada mauna į krūmus. Blogiausia, jog kartais vėl sugrįžęs nemirksėdamas nusikaltėliškom akutėmis pripučia miglos faunai.  O ekosistema jį vėl naiviai priima. Šios rūšies organizmams daugintis ir plisti yra palankus ūkio nuosmūkių klimatas, todėl  šiuo laikotarpiu visame pasaulyje galime pastebėti jų populiacijos augimo tendenciją. Nors geriau šie kenkėjai tupėtų tundroje…

Categories: Kita Tags:

Kiek kainuoja savanorystė? 1500 Lt? 500 Lt? Mažiau? Daugiau?

August 3rd, 2009 2 comments

Su pablogusiais orais patraukė link nešaunių naujienų. Na, štai… Visada žavėjausi žmonėmis, kurie rūpinasi ne tik savimi, bet dar suranda laiko seneliams, neįgaliesiems, donorystei, apskritai, ar aktyviai įsitraukia į aplinkos puoselėjimą ir saugojimą, menų ir sporto propagavimą. Jie jungiasi ir pluša vardan orių, altruistinių idėjų – mėgina įrodyti, jog, toli gražu, neviskas yra perkama ir parduodama. Visa tai dar vadiname savanoryste. Atvirai sakau, kad sutikus kokį savanorį dėl savo veiklos degančiomis akimis ir mano paties motyvacijos baterija pasikrauna, ir pasaulis nusidažo ryškesnėmis spalvomis.

Nesupraskite klaidingai, kai klausiu, kiek kainuoja savanorystė? Aš neturiu omenyje išlaidų, kurias patiria savanorį koordinuojanti organizacija. Neturiu galvoje ir kainos, kuria savanorio. Savanorio darbas visuomenėje galėtų būti įvertintas rinkoje. O klausiu štai ko, kiek pačiam savanoriui turėtų kainuoti jo savanoriška veikla? Pats iki šiol maniau, jog optimaliausia lyg ir turėtų būti 0 Lt. Žinoma, galima suprasti smulkias ir su egzistencijos palaikymu susijusias išlaidas, kurias savanoriai neretu atveju geranoriškai prisiima. Tačiau, kai išgirdau, kad vieno renginio organizavimas gali kainuoti ir 1500 Lt. „Wow“? Kaip jums? Atvirumo sumetimais laikui bėgant kaina sumažėjo iki 500 Lt. Daug tai ar mažai – subjektyvus klausimas, daug svarbiau principas. Klausite, kur čia taip? Ne, tikrai pastaruoju metu nebuvau Marse. Veiksmas vyksta mieste Y, kuriame gyvenu. Y jaunimo centro savanoriai ZXV sugalvojo idėją projektui GR, skatinančiam užimti kiek pasyvesnius bendraamžius, įtraukiant juos per gatvės menus. ZXV paruošė ir pateikė paraišką ir gavo finansavimą. Pasiruošimo etape ZXV įgijo neįkainojamą ugdomąją patirtį. Vienas iš GR etapų – krepšinio turnyras vyko Y mokykloje M. Varžybų metu atsitiktinai buvo sugadintas M turtas T. M direktorė D pareikalavo, jog T atpirktų savanoriai ZXV. Ties kulminacija sustabdysime šią juostą ir paklausime jūsų, mieli žiūrovai.

Kaip jūs manote, ar šioje istorijoje viskas tvarkoje? Mano nuomone, taip atsitinka, kai žmonių žiūros laukas susiaurėja iki jų nosies. Kaip manote, ar tokia patirtis gali motyvuoti ZXV? Kiek ZXV dar šviesių iniciatyvų gali surengti už 500 Lt ar X lt? Laukite tęsinio…

Categories: Kita Tags:

Lietuviškos demokratijos anoreksija

July 24th, 2009 2 comments

Aplinkybės sąlygojo poreikį pasidalinti nė kiek nežavinčiomis tendencijomis. Mūsų jauna demokratija niekada nepasižymėjo dideliu sveikatingumu. Tačiau pastaruoju metu į akis krenta imuniteto susilpnėjimas. Mūsų demokratija panašėja į tas, ant podiumo plevėsuojančias, liūdnai juokingas skeletines baisuokles. Lai niekas neįsižeidžia, tai tik mano asmeninis grožio suvokimas, požiūris į dažnu atveju sąmoningai „įsivarytą“ ligą bei neelitinis skonis. Tarp kitko, girdėjau, jog humoras beveik fiziologinis atsakas į baimę. Mūsų demokratija lysta ir vysta, iš jos palieka tik instrumentinė jos samprata (t.y. balsadėžė ir 50% + 1).

Tikra tiesa, jog „zirzyklė“ (K.Vonneguto TV dėžės sinonimas) su peršamu subinės kultu, kraujo balomis ir visa kita daugiausiai bukinančia menkavertyste – nevisai gerai motyvuoja jaunus žmones. Šia ŠMC’ine (Šiuolaikinio Meno Centro) retorika „lenkiu“  prie naujojo nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymą. Mano galva, tai savotiškas spjaudymas prieš vėją. Kas yra pankavę, tie greičiausiai žino, kas įvyksta, jei greitkelyje pamėgini apspjauti kokį prabangesnį automobilį. Dėl draudimų smalsumas tik auga, ypač amžiuje iki 18 metų. Įstatymu prafiltruotą “š” atsvers interneto platybės. Iš tiesų šiam tekstui svarbiau parodyti, jog įstatymas gali būti naudojamas idėjų ir minčių raiškos varžymui viešoje erdvėje. Jis suteikia galimybę politizuoti (dez)informacijos priemones, bausti klaidatikius ir mažumas. Nepamirškime, jog mažumos būna ne tik lytinės – priešingai, nei didžioji dalis, tautiečių tą sąvoką suvokia. Daugumos, mažumos kaita yra dažnas reiškinys. Vieną dieną tu dauguma, kitą jau „žėk“ tupi mažumoje. Susimąstykime, kol galime… Juk šiuo keliu krypuojant netruksime prieiti ir minčių policiją, kontroliuojančią, apie ką mąstyti derėtų, apie ką ne…

Kitas nejaukus simptomas išsprūdo iš Lietuvos geležinės ledi lūpų. Per inauguracinę kalbą pareiškė: „Kritikuokite valdžią ir mane, kaip jos dalį, jei to reikia! Bet nepamirškite: nuo valdžios kritikos iki valstybės griovimo gali būti tik vienas žingsnis. Tuščia kritika neišspręs nei vienos problemos”. Leiskite paklausti, kas vadovaus tai Tiesos ministerijai, kuri nuspręs, kada kritika yra tuščia, pustuštė, apypilnė, o kada net visai pilna? Kartu su daugeliu nesutinku, jog valdžios kritika lygu valstybės kritikai, juolab griovimui. Valdžios kritika yra ne institucijų ir net ne visada jų veikimo taisyklių kritika, bet, pirmiausiai, pareigūnų veiksmų, idėjų, sprendimų kritika. Ligi šiol atrodė, kad kritinė masė tik tvirtina demokratinės valstybės pamatus. O gal dabar jau yra priešingai?

Galiausiai pats grėsmingiausias mūsiškės demokratijos anoreksijos požymis slypi svarbiausiame demokratijos funkcionavimo organe – pilietinėje visuomenėje, arba tautoje. Paskutiniu metu vis pastebiu, jog mūsuose piliečiai vis labiau panašėja į išsigandusius ir silpnus triušiukus. Baikštuolius, bijančius ne tik “pastovėti” už savo principus, teises ir interesus, bet jau kone drebančius nuo savo šešėlio. Vos tik kas nutinka, triušiai iš kart neria į urvelį ir sustingsta, bijodami prisiimti atsakomybę už savo nuomonę ir veiksmus. Kur yra triušis, ten atpėdina ir vilkas. Nėra ko slėpti, tikrai nemaža dalis tėvų nori turėti besąlygiškai paklūstančius vaikus, mokytojai pavaldžią klasę, viršininkai pagal dūdelę šokančius darbuotojus, o sistema džiūgauja turėdama klusnius triušius ir užprogramuojamus robotukus. Tokioje visuomenėje piliečiai yra tik marionetės. Tokioje visuomenėje moralė ir teisingumas – nurašyti reikalai. Tokioje visuomenėje klesti kvailybė ir tamsa. Man net atėmė žadą, kai išgirdau, jog neteisybę patyrę jauni žmonės, kuriuos tikrai gerbiu, bijo tą atvirai ir garsiai pasakyti. Ir bijo, kas blogiausia, ne bet kas, o, taip vadinami, jaunimo lyderiai, kuriems anksčiau ar vėliau visuomenėje atiteks svarbiausi vaidmenys. Baimės sėkla išsikerojo.

T. Jefferson yra pastebėjęs: „Kai valdžia bijo žmonių, tai – laisvė, tačiau kai žmonės bijo valdžios, tai – tironija”. Kokioje visuomenėje tu nori gyventi? Ko vertos tų žmonių pastangos, kurie atidavė savo gyvybes už tą laisvę?  Prisiminkime, kaip genialumas slypi paprastume, taip ir esmė smulkmenose.

Categories: Kita Tags:

Abituriente, quo vadis?

June 15th, 2009 4 comments

Brandos egzaminų psichozė nurimo. Ar ir jūs pastebėjote šį (ne)sąmoningai pastatytą marazmatinį spektaklį? Net gal turėjote jame tam tikrą vaidmenį? Matėte kaip buvo piešiamas drebančių ir išproto einančių abiturientų paveikslas? Visos (dez)informacijos priemonės bliovė “Nesinervink!!!”… Nors kartojimas “tu tik nesinervink”, vargu ar padeda nusiramini, greičiau pradedi galvoti gal iš tiesų yra dėl ko… Tada galvoji, kad reikia nesijaudinti, o tada jaudiniesi, kad jaudiniesi… ir pašlo… Veiksmo filmo elementai sustiprinti emocijai:  ”egzaminų metu sustiprintas policijos budėjimas mokyklų teritorijose”, ” iš vakaro yra stebima internete pasirodanti informacija apie egzaminų užduotis”. Užduočių kūrimo ir pristatymo į vietą sistema labai panaši į karinę operaciją. Jau atėjus į egzaminą tavęs laukia komendantas su lagerio taisyklėmis (rašiklio spalva, kas ant suolo guli, atplėšimo procedūrą, kokio laipsnio kampu leidžiama pasukti galvą). O čia padėtį susitiprina farmacininkas kišdamas visokių arbatyčių, tabletyčių, kad mažiau jaudintumeisi. O kai jau pradedi kažką vartoti, tai jau pats sau įrodai, kad turi problemų. Visi šie ir kiti pašaliniai dalykai blaško koncentraciją į patį egzaminą ir kelia bereikalingą įtampą.

Sunku būtų žemėje nusileidusiam marsiečiui paaiškinti, kodėl mes taip jaudinamės dėl to žinių patikrinimo (tam tikra dalimi jau tapusio telefonų nr.  iškalimo patikrinimu). Egzamino tam tikrų užduočių konstravimas yra pagrįstas ne žinių patikrinimo logika, bet mokinio sukirtimo logika. Apskritai abiturientai turėtų klausti: kiek žinių ir gebėjimų paruoštų egzaminui bus pritaikoma jų realiame gyvenime? Kritinio mąstymo, kūrybiškumo, empatijos žingeidumo, planavimo, darbo su informacija gebėjimų ugdymas turi būti vienas svarbiausių tikslų žaibiškai besikeičiančiame pasaulyje. Tačiau šitie reikalai švietimo ir egzaminavimo sistemoje lieka paraštėje. Jau plačiau neverta kartotis (nes tonos puslapių apie tai prirašyta), jog nemaža dalis iš autoretingiausiųjų žmonių, na tų kuriems pavydime, kuriuos aukštiname, kuriems lipdome  -iausieji, savo pasiekimus pasiekė ir nebuvę pavyzdingais mokiniais mokykloje, neturėdami aukštojo išsilavinimo.. Visi žino, jog A. Einsteinas gerai nesimokė nei mokykloje, nei universitete, bet jam tai nesutrukdė sudrebinti fizikos pasaulio. Kaip jis pats sakė: “Tikrai naujos idėjos kyla tik jaunystėje. Vėliau žmogus tampa labiau patyręs, žymus, ir… kvailas”… 

Svarbią rolę šioje dramoje užima tėvai, kurie nusipiešia savo idealaus sūnaus/dukros portretą ir po to lenkia tą jauną medį link jo. Nei vienas, žinoma, neįsivaizduoja savo vaiko po mokyklos kitur nei universitetas. Turbūt daug kam iki kaulo smegenų pažįstami: “klausyk, be universitetinio išsilavinimo nei pirmyn, nei atgal, žinok”, “aš ir mama baigėme universitetą, turi ir tu pabaigti”… Šiaip tai būtų laikas būti sąmoningesniems ir priimti savo vaiką tokį, koks jis yra, paremti… Kitaip  atsakomybė už rezultatus krenta ant pačių tėvų pečių. Nėra laisvo pasirinkimo – nėra atsakomybės. Primetami tikslai ir lūkesčiai veda į susipriešinimą su artimaisiais (primetėjais) ir su savo vidumi. Tada prastas egzo rezultatas jauną žmogų gali pastūmėti į kokių nuosaikiųjų IHMO ratą ir užsidaryti nuolatinėje depresijoje. Kitas variantas – jis gali pradėti plauti savo dušią įvairiais stimuliantais. O pačia blogiausia atomazga gali virsti pasiryžimas išsprendžiamas problemas spręsti nepataisomu būdų… 

Ir vis dėlto nebūtinai diplomuotus priima į darbą,  pagal vieno tyrimo duomenis:

Verslo lyderių tyrime buvo apklausti 268 didžiųjų Lietuvos įmonių vadovai. Jie kone vienbalsiai pripažino, jog motyvacija ir asmeninės savybės yra svarbiausia. Išsilavinimas liko trečioje vietoje. Tarp svarbiausių atrankos veiksnių buvo paminėti kandidato patirtis ir pasirodymas per pokalbį dėl darbo. 

Šaltinis: “Verslo žinių” priedas „Universitetų reitingai 2009“ ištrauka: čia

Ši statistika dar byloja ir apie vieną viesiems gerai žinomą dalyką, į universtitetus priima praktiškai visus norinčius, baigia ir gauna diplomą irgi švelniai tariant  per didelė dalis, o tokio kiekio studentų padoriai paruošti universtitetai negali. Taigi, rezultatas, jog aukštojo mokslo sistema iškepa daugybę dundukų su diplomais (popiergaliais). Ir liūdna, bet su šiuo bakalauru gali eiti nebent gatvių šluoti, nors ir čia darbo vieta negarantuota, nes gali pasitaikyti kokurentų su panašiais popiergaliais.

Man atrodo, jog kur kas svarbiau susipažinti su  pačiu savimi, su gyvenimo tikslais, suprasti savo mokymosi poreikius bei atrasti kas juos gali patenkti. Tą toli gražu gali padaryti net tik švietimo įstaigos, į kurias taip veržiames.  Nebūtinai kaip  aklai vištai  pasibaigus egzaminams sparčiai apsipręsti kam paaukosi didelę dalį savo gyvenimo. Visai normalu, jog gyvenimo siekių formulavimas daugiau laiko reikalaujantis procesas. Mūsuose labai retai svarstoma galimybė nestoti iš kart pabaigus mokyklą ir padaryti metų ar daugiau pertrauką. Nors pasaulyje itin populiarūs vadinamieji plyšio metai (angl. gap years). Plyšio metus galima praleisti itin naudingai. Išmėginti įvairaus darbo patirties, išvažiuoti į egzotišką šalį savanoriauti, ar tiesiog paturistauti, vardan savo akiračio platimo, savarankiškumo ir brandos įgavimo. Per tuos metus galima detaliau panagrinėti mokslo įstaigų siūlomas programas ir formas Lietuvoje bei užsienyje. Siūlau nepamiršti ir apie apskritai savarankiško mokymosi galimybę, nors tatai mūsų ausiai skamba labai nuodėmingai. 

Categories: Kita Tags:

Krizė?! O gal GALIMYBĖ?

April 26th, 2009 No comments

O ne…!!! Nejaugi tai dar vienas tekstas apie ekonominę krizę? Ir taip, ir nevisai. Tiesiog, tai mėginimas pažvelgti į kitą šio reiškinio medalio pusę, arba optimizmo dozė šiais pesimizmo protrūkio laikais. Taip to pačio, kuris baigia užlieti ir kone paskandinti viso pasaulio žiniasklaidą, finansų rinkas ir geometrinės progresijos greičiu baigia užkariauti kiekvieno iš mūsų galvas. Iš tikrųjų gerai kažkas pastebėjo, kad tai panašu į vaizdelį kaip kažkas salėje paleido gandą, jog kilo gaisras, kadangi visi nori žūtbūt ištrūkti pro duris, tai niekas dėl grūsties negali prie jų prasisprausti. Kol kas yra daugiau badoma pirštais vieni į kitus. Kaltųjų suolas vis ilgėja nuo A. Greespan’o (buvusio FED pirmininko) iki “Pepsi” kartos, kuri elgėsi hedonistiškai ir nesaikingai vartotojo už lengvai bankų skolinamus pinigus, ir visi tie nei šokie, nei anokie, kurie savo veikla pripūtė įvarius kainų burbulus. Ir žinot ką? Tikrai nebe pirmas būsiu, kuriam “užkniso” šis gaivališkas klykavimas ir kaltųjų kalimas prie kryžiaus. O žinant ekonomikos vitališkumas paremtas visų mūsų lūkesčiais, sedėti rankų sudėjus ir projektuoti savaime išsipildančių bėdų nei kiek nesinori, vis gi pavasaris. Mano galva pirmininis žingsnis, norint mums visiems išeiti iš šios gilėjančios panikos yra keisti požiūrį. 

Mano pirmas pasiūlymas kiekvienam iš jūsų nuo šios akimirkos savo leksikone žodį “krizė” ir jo sinonimus pakeisti žodžiu GALIMYBĖ ir net tik techniškai vartokite kaip pakaitalą, bet pabandykite rimtą minties eksperimentą, kai tik išgirsite, pagalvosite, susapnuosite ką apie galimybę, oi, tai yra apie krizę ar su tuo susijusius reiškinius, tuojau pat pasistenkite sugalvoti kokios teigiamos ir konstruktyvios galimybės slepiasi toje konkrečioje situacijoje, kuo daugiau tuo geriau. Tikiu, jog lengva nebus, tačiau tai kartu galimybė (vėl ji) išmėginti ir lavinti savo kūrybinį mąstymą, kuris bus likvidus turtas visais laikais. Galbūt tai padės kiek atsigauti nuo šio emocinio – ekonominio viruso, o gal net dar daugiau įkvėps ryžtingiems veiksmams… 

Idomumo dėliai reiktų paminėti, jei dar negirdėjote, jog kinų kalboje krizė – 危機 (wei ji), kur pirmojo hieroglifo reikšmė – pavojus, antrojo – galimybė. O štai jau grįžtant į senąjį žemyną verta pridėti, kad žodžio krizė kilmė siejama su graikų kalbos žodžiais krinein = spręsti ir krisis = sprendimas. O kalbos gana informatyvus šaltinis, slepiantis išminties kodus sugeneruotus per amžius.  Ar ne?

O pažvelgus per biologijos prizmę vertėtų prisiminti apie imunitetą – tai organizmo gebėjimą apsisaugoti nuo viso to, kas jam genetiškai nepriimtina: nuo mikrobų, virusų, parazitų, svetimų baltymų ir kitų medžiagų. Organizmo apsauginės imuninės reakcijos padeda „išvalyti” organizmą nuo antigenų, patekusių į jį iš išorės arba atsiradusių viduje. Vienas būdas kaip imunitetas stiprėja yra tam tikros infekcijos sukeltos ligos persirgimas. Gamtoje yra daugybė panašumų su politiniu, socialiniu, ekonominiu gyvenimu, todėl šiandieninį vis labiau globalėjantį pasaulį galime suprasti kaip organizmą, į kurį papuolė infekcija ir tik laiko ir jo pastangų klausimas, kada šis organizmas paruoš efektyvų atsaką bei sustiprins savo imunitetą. Net pradedantis medikas (jei nera suinteresuotas vaistų paklausa rinkoje) jums patvirtins, jog stipri imuninė sistema – puikus geros sveikatos saugiklis. Todėl dabartinis laikotarpis neabejotina GALIMYBĖ judėti sveikesnio pasaulio link.

Trumpas žvilgsnis į istoriją, Didžioji ekonominė depresija (sutartinai datuojama pradžia 1929-ųjų spalio 29 d.) laikoma didžiausia visų laikų pasaulio ekonomikos krize, neretai lyginama su dabartiniu ekonomikos klimatu, o epicentras tos pačios Jungtinės Amerikos Valstijos. Tik mažai kas prisimena, jog Didžioji depresija turėjo ir teigiamų padarinių, atsirado socialinio draudimo ir paramos, indėlių draudimo ir žemės ūkio paramos sistemos, atsirado sveikas kritinis požiūris į daugeli ekonominių doktrinų, pasibaigė aklas tikėjimas Adam’o Smith’o “nematomos rankos” tobulumu, buvo atrastos naujos bei pažangesnės ekonominio gyvenimo teorijos, kūrėsi naujos finansų institucijos. Taigi ar ne GALIMYBĖ evoliuciuonuoti? O pasiūlymų ir idėjų šiandienai tikrai netrūksta, pradedant draudimu nuo neigiamo BVP augimo ir einant prie naujų bankų likvidumo kontroliavimo taisyklių, jų darbuotojų paskatų sistemų performavimo, siūlomi neigiamų palūkanų modeliai, nors šie ir kiti pasiūlymai turi savo silpnų vietų, tačiau tai geras postūmis į alternatyvų lauką.

Kokios galimybės atsivėrė verslo pasaulyje? Daug kas mano, jog galimybės laikotarpis atneša labai efektyvių vidinių struktūrinių pokyčių, įmonės atsisako šalutinių veiklų ir orientuojasi į gaminamą produktą ir jo kokybės plėtrą. Siekiant išvengti bankroto uoliai ieškoma inovatyvių sprendimų valdymo srityje, kaštų optimizacijos resursų. Tai metas, kai įmonės apsivalo nuo nekompetetingų darbuotojų, peržiūri besidubliuojančias atsakomybes, rinkoje daug lengviau prieinami laisvi profesionalūs darbuotojai. Šis lūžis reikalauja padaryti patikrinimą ar buvo tinkamai pasirinkti rizikos valdymo instrumentai, ar iš vis jie efektyvūs ar nereikia kurti naujų patvaresnių. Bandant įgyti konkurencinį pranašumą susiaurėjusioje rinkoje randami nauji keliai kaip išsaugoti, palaikyti bei vystyti santykius su esamais klientais, tuščiai neleidžiamos krūvos pinigų paprastai brangiai reklamai, o ieškoma pigesnių ir originalesnių būdų. Tie kas gerai patręšė dirvą iš anksto, ieško naujų investuotojų ir patikėkite randa. Kiti mato įmonių sujungimo, naujų bedradarbiavimo formų galimybę, kad lengviau pakeltų ekonominę žiemą ir padidintų savo konkurencingumą. Pelnas, jei toks dar vis sugeneruojamas yra leidžiamas ne lėbavimams, o panaudojamas sėti sėklai – rimtai apsvarstytoms investicijoms finansuoti. Žinau, jog patyrę verslininkai įvardintų daug daugiau ir rimčiau argumentuotų galimybių, bet man svarbiau pats principas. Ir pasakykite man ar tai ne tikrų tikriausia GALIMYBĖ įmonei apsivalyti ir suefektyvinti veiklą? Beje ar netame ir slypi verslumo dvasia?

Kas dar išlošia? Dėl padidėjusios bankroto, skolų priteisimo bylų kiekio, kylant daugiau ginčų dėl didėjančio atleidimų ar darbo santykių sąlygų keitimo teisėtumo, pakilęs komercinių sandėrių sąlygų peržiūrėjimas ir keitimas  neabejotinai pakėlė anstolių, advokatų ir kitų juristų paslaugų poreikį, nors paslaugų įkainiai  yra sumažinti. IT srities verslas turėtų griebti savo šansą siūlydamas technologinius sprendimus, padėsiančius sutaupyti ir optimizuoti darbą tiek valstybės administracinėje sistemoje, tiek privačioms organizacijoms. Kol verslas ieško sprendimų, panacėjų, manau bus suaktyvėjimas įvarių mokymų, seminarų, koferencijų, samdomų konsultantų, kurie orientuojasi patarimus kaip spręsti vienas ar kitas verslo problemas arba siūlo efektyvesnius įrankius. Išeičių paieškos kažkiek turėtų pasitarnauti ir verslo sekmės vadovėlių, naujųjų ekonomikos paradigmų, spalvotosios rinkodaros, pardavėjo ir kliento bendravimo subtilybes nepraliojančiai lektūrai bei populiariosios psichologijos literatūros rinkai. Atrodo lyg žmonės mažiau perka ilgalaikio naudojimo prekių, todėl jaučiu, jog taisyklos, remonto dirbtuvės susilauks klientų pagausėjimo.

Tikrai niekam nepaslaptis, jog tai žmogiškųjų resursų sužibėjimo galimybė. Akivaizdu, jog tai aktyvių žmonių pasirodymo scenoje metas, tų kurie nebijo kelti iššūkius, sugeba priimti drąsius ir kūrybingus, pokyčius atnešančius sprendimus. Tai laikas kai užauga naujieji lyderiai, sugebantys žengti protingus bei ryžtingus žingsnius, prisiimti už juos visą atsakomybę, mokantys atkakliai siekti užsibrėžtų tikslų. Atvirkštinė išvestinė šiai galimybei yra galimybė sudaryta neapsisprendėliams, kurie gerai nežino ko nori, trankosi po visokius darbus, į darbą einą vien dėl algos ir laiką jame stumte stumia, atmestinai dirbančių niekas dabar nebelaiko, todėl GALIMYBĖ atkakliau pamąstyti ko nori gyvenime, atrasti savo nišą, pašaukimą.

Galimybė perkainoti savojo gyvenimo vertybes, padaryti tam tikrą gyvenimo inventorizaciją. Metas paklausti savęs: ar praradus darbą, sumažėjus atlyginimui, pelnui tikrai sugriūva visas mano gyvenimas? Kokie pamatai laiko mano gyvenimo trobą? Proga pąmastyti ar kartais netapome savo sukūrtų įrankių įrankiais. Galimybė pažvelgti iš šalies į save, ar nebuvome įstrigę schemoje: dirbk-pirk-mirk, ar nebuvome įsivėlę į neaiškias lenktynes velniai žino su kuo. Ką jau tikrai reguliarai kartoja visi, kad daugelį žmonių buvo pasiglemžęs pinigelių kalimo vajus, o dabar pasikeitus aplinkybėms, atsiras daugiau laiko praleisti su šeima, mylimuoju, senais draugais, susitikti su senai matytomis giminėmis, galbūt net pasidomėti savo protėvių istorija. Dargi prisimenu neseniai skaitytą straipsnį, kuris kalba apie tai, jog šiame kontekste iškilo galimybė revizuoti kokiais dalykais paremta jūsų santuoka, ar įnašo dydžiu į šeimos biudžetą, ar tvirtesnesniais pagrindais tokiais kaip abipusiu pasitikėjimu, nuoširdžiu solidarumu, pagaliau meile. O jei atsitiktų, jog santuoka neišlaikys, tai nevertą kristi į gilią depresiją, nes šiuo metu, neskaičiuojant pavasario įtakos organizmams, stipriai suintensyvėjęs poreikis megzti pažintis, ieškoti naujų draugų, susirasti porą, nes gi dviese gyventi ir pigiau, ir ramiau. O prisitaikymas prie pokyčių atima energijos, tai palaikymas iš šono tikrai reikalingas, tai galimybės susirasti naują žmogų praplatėjusios, virtualių socialinių tinklų suaktyvėjimas yra to įrodymas.

Gera žinia jauniems žmonėms dar tik kuriantiems guolį, nes būsto kainų kritimas po NT burbulo sprogimo turėtų normalizuoti būsto kainas, todėl gal net atsiras padori koreliacija tarp būsto kainos ir jaunų žmonių pajamų, tai jiems kur kas  palengvins būsto įsigijimą. 

Šalyje, kurioje krepšinis jau tikrai beveik religija, faktas, kad jis uždega daugybę akių mūsuose. O viena iš šio mūsų krepšinio pasaulio sudedamųjų dalių yra legendinis Kauno “Žalgiris”, dabar patiriantis irgi nemažą galimybę. Šiam istoriniam klubui atsirado puikus šansas pažinti, kas yra ištikimi remėjai, sirgaliai, kas geri vadybininkai, pagaliau kam jis apskritai reikalingas, o kam nevisai. O dargi dėl susiklosčiusių aplinkybių “Žalgiris” pats suteikia galimybes jauniems Lietuvos žaidėjams gauti nepakartojamą, motyvuojančią patirtį išmėginant savo jėgas aukščiausio lygio varžybose, nes legionierius reikėjo atleisti. Per kažkurią TV laidą rodė, jog Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės vyriausiasis strategas R.Butautas trina rankas iš laimės dėl šios galimybės, sako, jauni Lietuvos krepšininkai gauna daugiau minučių aikštelėje ir progą tubulėti. 

Visai galima pamąstyti ir apie savo diržų suveržimą rūkimo, alkoholio vartojimo sąskaita, sumažinus ar visai nukirpus išlaidas šioms reikmėms bus gyvenimas sveikesnis, ir inkstai su plaučiais jums padėkos. 

Jeigu sumažėjo darbo apimtys ir panašiai, tai esate istorinės galimybės akivaizdoje pradėti užsimti tam tikra savanoriška, visuomenine ar pilietine veikla, palikti įnašą savo visuomenei, savo valstybėje, savo pasaulyje, o gera pradžia juk gali būti nedidelė iniciatyva savo gatvėje. Tuo būdu prisidėtumėte prie draugiškesnės, socialiai atsakingos, saugios bei draugiškos aplinkos kūrimo ilguoju laikotarpiu, kuriame gyvens ir jūsų vaikai, anūkai, proanūkiai ir daug kitų kartų. Prisiminkite vieną keistuolių teatro dainą, kur dainuojama “kas man iš tos laimės, jei aš vienas džiaugsiuos, o visi kiti liūdės”.

Dar siūlau savo atlaisvėjimą išnaudoti paprasčiausiai, eiti ko nors atsiprašyti, juk daugelis iš mūsų turi už ką atsiprašyti, o gal padėkoti, bet delsė ar neturėjo laiko, bus lengviau, tai daugiau/ mažiau garantuoju, tik nepamirškite arogancijos palikti namie…

Esu 100% įsitikinęs, kad GALIMYBIŲ sąrašas be dugno, juk mes tuo ir žmonės? Jeigu jūs irgi optimistas ar bent šis tekstas suteikė lašelį optimizmo, tai dar turiu rimtą pasiūlymą jums, kuris gali būti suvoktas ir kaip pareiga. Atskleiskite po vieną galimybę trims skirtingiems žmonėms ten kur jie mato tik juodai neigiamą atspalvį, su sąlyga, jog kiekvienas iš jų padarys tą patį, pavadinkime tai optimizmo viruso platinimu… Ar šis pasiūlymas ne dar viena GALIMYBĖ?

Categories: Kita Tags: ,

In memoriam: TV laidai “Be pykčio”

April 14th, 2009 3 comments

Tik dabar atsikvošėjau ir supratau, jog televizijos laida “Be pykčio”, kurią laikiau neabejotinai Nr. 1 mūsų tėvynėje, parodė paskutiniąją savo programą ir atsisveikino su žiūrovais turbūt su visam. Ir dėl to kaip tais liūdna pasidarė, nes ji buvo viena iš sąlygų, kodėl tos šiūkšlių dežės (dar šiais laikais vadinamos televizoriumi) vis dar neišmečiau. O legendinės “The Beatles” daina “The Fool on The Hill” man labiausiai asocijuojasi su labai vykusiai parinktu šios laidos garso takeliu. “Be pykčio” man buvo sąmonės atgaiva nuo viso purvataškio, pasturgalio kulto eterio, perkamos ir šališkos, priklausomos žiniasklaidos, nihilizmo, agresijos, viešųjų ryšių spektaklių… 

Vienareikšmiškai, tai nebuvo man vien paprasta TV laidėlė, tai buvo man tarsi mokykla, atvedusi į šviesesnį susimąstymo pasaulį, labai gerai užpildžiusi spragas ir trūkumus, kuriuos paliko mūsų švietimo sistema manyje. “Be pykčio” laida buvo erdvė leidusi iš arčiau pažvelgti į klasikines vertybes, universalius principus, apskritai susipažinti su gal net amžinomis žmogaus problemomis ir klausimais bei jų sąveika su mūsų kasdieniniu gyvenimu. Laida įskėlė kibirštį manyje domėtis, gilintis ir net kai kuriai atvejais veikti. 

Dar vos atmenamoje vaikystėje močiūtė mokindavo ir sakydavo, jog turėčiau būti inteligentas, o toji sąvoka man buvo tada tokia miglota, neaiški, sunkiai suvokiama, tam tikra terra incognita. Nors šitos sąvokos pradinius taškus ir susidėjau šeimoje, bet aiškesnes jungtis tikrai padėjo sujungti laida “Be pykčio”. Čia aš pamačiau, bent jau man taip pasirodė ir atrodo iki šiol, kokia gi yra inteligentiška diskusijos forma, kaip yra išlaikoma intelektuali brandi pokalbio maniera. Tas kalbėsenos būdas pasireiškė per tolerantiškai priimamus kardinaliai skirtingus reiškinių supratimus, vengiama tos labai paplitusios diskusijos kaip konflikto formos, nesivaikoma tos kovos kas pasakys suktesnį argumentą, todėl išvengta diskusijos kaip oratorystės cirko, pametančio turinio esmę, o kartu tuo būdu nebuvo užlipta ir ant laimėtojo – pralaimėtojo sindromo grėblio, todėl diskusijos baigdavosi visų dalyvių pergale. Inteligentiška buvo, mano galva, ir laidos temų ašis: pilietinė visuomenė, filosofiniai klausimai, asmenybės ir socialinė psichologija, menai, istorija ir pan.

Kiekvieną kartą su šiurpuliukais laukdavau tos laidos, kiekviena iš jų turėjo savo šarmo, atspalvio, itin žavėjo platus spektras skirtingų sferų pašnekovų, tarp kurių nemažas būrys tų kuriuos bent kažkuria dalimi galime pavadinti asmenybėmis… Antai  A.Račas, R.Kuodis, T.Šernas, E.Aleksandravičius, A.Sabonis, J.Kazlauskas, J.Mekas, G. Nausėda, S. Kovoliovas ir begalo daug kitų idomių žmonių. Turbūt todėl daugelis laidų į mane įnešdavo nemažą sumišimo dozę ir užkabindavo išprusimo trūkumo stygą, paskatindavo savotišką žingeidumo alkį, kuris mintyse skambėdavo taip: “Po šimts pypkių, šiuo reikalu dar privalau stipriau pasidomėti”.

Iš tikrųjų neturiu tikslo nei matau prasmės čia vardinti kiek intelektualinių šaltinių ši laida mane paakino pasistudijuoti (už tikrinu, jog nemažai). Tačiau į ką su laidos pagalba įsimylėjau ir turbūt su visam, tai M. de Servanteso “Don Kichotą”, gal net galiu išduoti, jog tam tikri tos knygos idealai ir principai tapo reikšmingi mano gyvenime…

Simboliškai ir praktiškai net daugiau svarbu paminėti, jo paskutiniojoje laidoje buvo prisimintas Makmerfio personažo iš “Skrydžio virš gegutės lizdo” pasakymas: “But I tried, didn’t I? Goddamn it, at least I did that.” Ir tai buvo sugretinta su laidos iniciatyvinės grupės pastanga, mėginimu įnešti į visuomenę šviesos, tačiau tame kontekste man ji nuskabėjo kiek pesimistiškai. Dėl to čia norėčiau priminti, jog M.Forman filme ir K.Kensey knygoje tas Makmerfio mėginimas sukilti prieš tą sistemą turėjo gerų padarinių filme Šefas Bromdenas pabėga iš ligoninės, o knygoje matome išsirašančius pacientus…  

Beje paskutinę laidą galite parsisiųsti arba pasižiūrėti čia: http://lrt.lt/archyvas/

Dar baisiai idomu, kokios tikrosios laidos uždarymo priežastys ir jų kombinacijos? Ar iniciatyvinė grupė nepakėlė kažkokio spaudimo iš naujos LRT vadovybės? Ar LRT taryba nepatiko ši laida ir ji negynė jos? Ar čia tikrai dėl Leonido Donskio planų kandidatuoti į Europos parlamentą, jei tik dėl to tai aš tikrai pažadu nebalsuoti už jį ir kitus paagituosiu pasielgti taip pat, nes mano galva L. Donskis reikalingas  Lietuvai, ypač šios šalies jauniems žmonėms, labiau kaip laidos “Be pykčio” vedėjas negu europarlamentaras. Jei kas nors žinote,  ką nors daugiau apie laidos pabaigimą, būkite mieli pasidalinkite su manimi, smalsu… Ir kiek jau neramu, ypatingai kai visuomenėje įsisiautėjo, toks vienas, kuris negatyvizmą skiepija, labai įtartinas spaudos konferencijas organizuoja, jau persikėlė ir į internetą… 

Vienaip ar kitaip esu dėkingas visai  laidos “Be pykčio” iniciatyvinei grupei už viską ką gavau laidos egzistavimo laikotarpiu net jeigu ji vis dėlto ir nepakils kaip feniksas iš pelenų…

Categories: Kita Tags: