Povilo Plūko tinklaraštis

Negaliu nepasidalinti, ką atradau. Paprastai vizualizuotos Sero Ken Robinson idėjos apie švietimo sistemos ydas.

Kitoks požiūris į ADHD – dėmesio ir interaktyvumo sutrikimą.

Nauji mokslo metai. Nauji iššūkiai. Nauji dalykai. Nauji dėstytojai. Nauji penalai. Nauji 32 spalvų flomikai. Nauja…

Atsinaujinimo proga siūlau seną istoriją

photo credit: funkblast

Kartą jaunas profesorius keliavo jūra. Jis buvo labai išsimokslinęs – prieš jo pavardę buvo visa virtinė santrumpų. Laivo, kuriuo jis keliavo, įguloje buvo senas neraštingas jūreivis.  Kas vakarą jis ateidavo į jaunojo profesoriaus kajutę ir klausydavo jo apie įvairiausius dalykus. Senąjį žavėjo jaunuolio žinios.

Vieną kartą jūreiviui beišeinant iš kajutės po valandas trukusių kalbų profesorius paklausė:

- Seni, ar studijavai geologiją?

- Pone, kas tai yra?

- Mokslas apie žemę.

- Ne, pone, nelakiau mokyklos, nesimokiau universitete. Apskritai nesu nieko mokęsis.

- Seni, tu niekais iššvaistei ketvirtį savo gyvenimo

Senasis jūreivis išėjo be galo susikrimtęs. “Jei taip sako toks išsilavinęs žmogus žmogus, žinoma, tai turi būti tiesa, – mąstė jis.  - Aš niekais išsvaisčiau savo ketvirtį savo gyvenimo!”

Kitą vakarą jūreiviui bešeinant iš kajutės profesorius vėl paklausė:

- Seni, ar studijavai okeanografija?

- Pone, kas tai yra?

- Mokslas apie jūra.

- Ne, pone, aš niekada nieko nesimokiau

- Seni, tu niekais išvaistei pusę savo gyvenimo.

Senasis jūreivis šį kartą išėjo dar labiau susikrimtęs. “Aš niekais išvaisčiau pusę savo gyvenimo, taip sako mokytas žmogus”.

Kitą vakarą jaunasis profesorius vėl paklausė jūreivio:

- Seni, ar studijavai metereologija?

- Pone, kas tai yra? Nieko apie tai negirdėjau.

- Kaipgi, tai mokslas apie vėją, lietų, orą.

- Ne, pone,  kaip ir sakiau, niekada nėjau į mokyklą, niekada nieko nesimokiau

- Nesimokei apie žemę ant kurios gyveni; neismokei apie jūrą, iš kurios duoną valgai, nesimokei apie oro sąlygas su kuriomis susiduri kiekvieną dieną? Seni, tu niekais išvaistei tris ketvirčius savo gyvenimo.

Senasis jūreivis pasijuto nelaimingas. “Šis mokytas žmogus sako, jog aš niekais išvaisčiau tris ketvirčius savo gyvenimo. Tikra tiesa, turbūt tikrai išvaisčiau trid ketvirčius savo gyvenimo”

Kitą dieną atėjo senojo jūreivio eilė. Jis įbėjo į  jaunojo profesoriaus kajutę ir sušuko:

- Pone profesoriau, ar jūs studijavote plaukimologiją?

- Plaukimologiją? Ką turite galvoje?

- Ar mokate plaukti, pone?

- Ne, nemoku.

- Pone, profesoriau, jūs niekais iššvaistėte visą savo gyvenimą!

Laivas užplaukė ant uolos ir skęsta. Mokantys plaukti gali nusgauti į netoliese esantį krantą, tačiau tie, kas nemoka plaukti, nuskęs. Man labai gaila, pone profesioriau, bet jūs iš tiesų praradote visą savo gyvenimą.

Istorija paiimta iš knygos W. Hart “Menas gyventi: Vipasanos meditacija”

photo credit: lusobrandane

Mažu, kas turi noro padirbėti su Lietuvos policijos departamentu apie tarpkultūriškumą? Prasukti kokį projekčiuką. Jau seniai laikas. Nereikėtų pamiršti, jog šie žmonės prižiūri mūsų saugumą, mėgina užtikrinti viešąją tvarką.

Iš Lietuvos policijos departamento informacijos šalies gyventojams apie populiariausius sukčiavimo būdus:

Kaukazietiško gymio asmenys šalies tarpmiestiniuose keliuose stabdo automobilius ir sustojusiems asmenims siūlo pirkti gelsvos spalvos metalo dirbinius, kurie yra beverčiai. Paaiškinama, kad juos apvogė ar patys pametė pinigus ir šiuo metu neturi už ką įsigyti kuro ir negali tęsti savo kelionės. Neprašydami labdaros, siūlo pirkti savo auksinius žiedus, kurie yra iš paprasto gelsvo metalo ir yra beverčiai.

Kaukazietiško gymio asmenys siūlo pirkti firmines prekes už aukštą kainą, tačiau įsigijus pastebima, kad jos bevertės. Mieste ar kaimo vietovėse kaukazietiško gymio asmenys, šiuo metu jau ir šviesaus gymio asmenys, siūlo pirkti įvairius firminius buitinius prietaisus už gerą kainą. Prekė labai gerai apibūdinama ir kuo skubiau siūloma ją įsigyti, o neatidus pirkėjas tik vėliau pastebi, kad prekė bevertė.

Naktinės proto atostogos per ilguosius savaitgalius taip reikalingos. Jos supažindina su laikmečio mitologija. Sužinai, jog dabar populiarus orintologinis motyvas.  Antai žmonės sako “gal einame palesti?”, suprask “gal einame išgerti?”. Kitas privalumas po tokių šokių su transcendencija – visu kūnu pajauti, jog atėjo metas, kai reikia padaryti ką nors teisingo. Tebūnie šis įrašas bus iš tos serijos.

Kairuoliškoji mintis kol kas toliau dominuoja po saule. Visokie LLRI  dėl to burnoja. Man tai neskauda galvos. Bent šiai akimirkai. Perskaičiau nonformality tinklaraštyje apie mokymosi revoliuciją. Pamaniau, jog puikiai limpa prie stendo “Kodėl (ne)verta studijuoti?”. Meistriškai apnuogina švietimo (įsiklausykite į žodį) sistemos trūkumus.

Keletas Andreas Karsten pastabų apie mokymosi transformaciją, kurios skamba kaip  revoliucijos lozungai:

• perėjimas nuo atminties sureikšminimo bei mokytojavimo  prie atradimo ir mokymosi darant/ veikiant
• posūkis nuo sedėjimo ir pasyvaus klausymo prie aktyvaus bendradarbiavimo bei disciplinų jungimo
• palaikomas mokymąsis iš klaidų prieš bausmes pažymiais/ egzaminais ir panašiais įrankiais už apsirikimą
• didesnis ryšis tarp mokymosi ir gyvenimo, kuris praturtina ir papildo vienas kitą
• mokymas ne to ką reikia išmokti ir galvoti, bet mokymas kaip galvoti ir mokytis
• perėjimas nuo kontrolės ir instruktavimo prie palaikymo ir palydėjimo
• perėjimas nuo mokymosi erdvių, kurias kuria mokytojai, prie tų kurias kuria mokiniai
• palaikomas įgalinimas ir konstruktyvumas prieš kritiką ir barjerų gamyba
• priimti neapibrėžtumą kaip vienintelį tikrumą mokymosi procese
• neprisirišti prie istorinių segmentuotų struktūrų bei formalizuotų mokymosi programų

Tiems, kurie taupo laiką ir nelįs į nuorodas siūlau pasižiūrėti Ken Robinson kalbą apie šią revoliuciją:

http://www.ted.com/talks/sir_ken_robinson_bring_on_the_revolution.html

Visa mokymosi išsivadavimo  idėja yra romatiška. O kuo baigiasi romatika paliksiu atsakyti kiekvienam pagal save…

Veikiausiai ir gyvenimas yra, ir net sutapimai yra. Birželio 6 dieną be manęs, tą sveikųjų nesveikumą mėsinėjo ir Matt Richtel. Savo publikacijoje “Hooked on Gadgets, and Paying a Mental Price“. Ji veža, nes be gerai sukalto teksto jame yra keli testai, kuriuos gali atlikti norėdamas patikrinti savo koncentraciją, išblaškomumą, perėjimą nuo vienos užduoties prie kitos. Ji neveža, nes per dažnai linksniuojama prakąsto obuolio produkcija.

Pašniukštynėjau, Matt’as  remdamasis įvairiais tyrimais seniai valstyjose paskelbė karą pokalbiams telefonu prie vairo, nes tai 4 kartus padidina avarijos tikimybę. Modifikuotai rūpus miltai,  mūsų nesveikumas ne tik atima iš mūsų galimybę  pamatyti grožį aplink mus, bet ir padidina grėsmę gyvybei. Jokios dramos!!! Darydami daugybę užsiėmimų vienu metu, mes labiau rizikuojame savo sveikata. Kartą mėginau atrašyti e-laišką per tą laiką kol keptuvėje įkais aliejus, kai grįžau, ant jos jau buvo neblogas laužas. Netrukus tą problemą pamėginau išspręsti, kaip istorija rodo netikusiu būdu, šliūkštelėjau puodą vandens. Laimei viskas atsipirko balto gartraukio pajuodimu ir menkai apsvilusiais plaukais. Kodėl Lietuvoje visose oficialių pareigūnų gaisro išvadose figūruoja tik “rūkė lovoje” arba “netinkama elektros instaliacija”? O ne, pavyzdžiui, daug užduočių vienu metu? Pirmos dvi priežastys gali glūdėti paskutinėje…

Dažną rytą mėginu išklausyti TED talk įrašą, pasiruošti pusryčius, tuo pačiu metu galvodamas kada reiks iš skalbenkės išimti drabužius, mintyse svarstau kur, po velnių, yra lygintuvas ir dar n dalykų. Rezultate gaunasi blogių blogis, tiesiog evil. Pritaškytą pieną reikia išvalyti, sušluoti sausus pusryčius nuo grindų bei išjungti lygintuvą, nes drabužiai pirma turi išdžiūti. Tada dar supranti, jog arbata atšalo arba buvo išgerta net neįdėjus artbatžolių pakelio. O apie ką buvo ted talk? Na…eeeeeeeeee… apie… eeeeeee… apie revoliucija švietime ? Pala, o gal apie susintetintą DNR?

Daug darbų = mažai darbų! Produktyvumo kaina. Paulius Rymeikis apie tai yra primaigęs tuose mūsų internetuose. Čia ir čia.

Kitą kartą apie išblaškomumą politikoje…

Mes tie, kurie turime akis, bet nematome, turime ausis, bet negirdime, turime kitus pojūčius, bet nejaučiame.

photo credit: johnsnape

Ar turime laiko pastebėti grožį? Kiek esame pasiruošę išgirsti, pamatyti, pajausti? Prieš keletą metų “Washington post” atliko socialinį eksperimentą. Paprašė pasaulinio lygio smuiko virtuozą, Joshua Bell’ą, pagriežti geriausius kadanors parašytus muzikinius kūrinius vienoje iš judriausių Washington D.C. metro stočių  per patį lėkimo į darbą piką ir stebėjo praeivių reakcijas. Tiesa, aprengė jį kaip eilinį jaunuolį su džinsais, beisbolo kepuraite, kad niekas nepažintų. Kaip galvojate kiek užsidirbo muzikas, į kurio koncertą vidutinės klasės bilietas kainuoja $100?  Per 43 minutes buvo surinkta $32.17. Kaip manote kiek žmonių iš 1097 sustojo pasiklausyti atlikėjo, į kurio koncertus pasaulio filharmonijos būna sausakimšos? Plius/ minus septyni.

Persivalgę. Persimokinę. Visą laiką užsiėmę, su niekada nesibaigiančiu kalnu darbų, kuriuos reikia padaryti kuo greičiau, nes manome, jog didelis užimtumas yra savaiminė mūsų vertė. Beviltiškai skestame begalinės informacijos okeane, nors naiviai vaidiname, jog viską kontroliuojame. Kuo daugiau pasirinkimų, tuo mažiau renkamės. Kuo daugiau garsų, kvapų, vaizdų, jausmų, tuo painesni pasirinkimų labirintai. Kuo daugiau čiulbesių, tinklaračių įrašų, trumpųjų žinučių, statuso atnaujimo ir dar n dūzgesio formų, tuo mažiau prasmių. Jei dar ir truputį sugebame analizuoti, esame paralyžiuoti analizės. O šiaip čiuožiame per viską paviršiumi, kad tik nereikėtų į ką nors gilintis. Kuo daugiau kalbančių, tuo mažiau girdinčių. Girių filosofas Pukuotukas tvirtino (turbūt teisindamas save), jei pasirodo, jog asmuo su kuriuo kalbi tavęs negirdi, būk kantrus! Paprasčiausiai, gal pas jį ausyse slepiasi maži pūkeliai. Kas slepiasi mūsų ausyse? Naudojame vis daugiau filtrų, tik nevisada suvokiame, jog prakošiame ir prasmingus dalykus.

Ką darote, jeigu sutinkate išmaldos ar pagalbos prašantį žmogų? Nusukate akis į šoną, pasigarsinate savo iPuodą? Teigiate, jog tokių gatvėse jau nebesutinkate? Gerai, gerai… Išsklausote ieškodami ten klastos,  mintyse klausdami kaip čia tas pilietis nori mane apgauti, išnaudoti, pasinaudoti. Priduriate, pažįstu aš tokius, senas žvirblis esu, grūdus nuo pelų atskiriu. Hypertrofuotą savisaugą persikeliame ir į kitus lygmenis, kiekvienas kaimynas tampa potencialiu aferistu. Kiekvienas pardavėjas nori apmulkinti ir kažką įkišti. Tampame abejingi aplinkai, ignoruojame muziką, prašančius pagalbos,  ką dar praleidžiame? Dėmesio atrofija.

Sakysite, o ką aš galiu padaryti, juk tokiame amžiuje gyvename. Dar vienas neįgalumo požymis. Puikiai žinome savo teises, bet pamirštame pareigas ir atsakomybes. O jei tik kas ne taip, iš kart randame, ką galime apkaltinti. Blogą orą, netinkamą horoskopo ženklą, nuovargį, tėvų auklėjimą, pyktį, nerimą, fizinius duomenis, istoriją, geriau gyvenančius, kolegas, mokytojus, politikus, žurnalistus, gydytoją, ekonominę situaciją, korupciją. Vai vai vai, o kur esame patys, o už ką esame atsakingi patys? Ar mes kaip šlapimas nuleidžiamas klozete esami nešami, vien tik nešami srovės?

Visi esame šiokie tokie frykai, sykį  aiškino draugas Rokelis, išduodamas savo grupės “freaks on floor” pavadinimo kilmę. Negaliu nesutikti. Turbūt geriau žinoti, kad esi frykas, negu to nežinoti.

Turbūt, jau kas nors yra pasakęs, jog vertingi klausimai prasmingesni už ne kuriuos atsakymus.  Didžioji dauguma nevyriausybinių organizacijų siekia išgelbėti pasaulį. Ir tai yra gražu. Ir tai yra galbūt neišvengiama superherojų kultūroje. Tačiau, net Motina Teresė yra prasitarusi: “If I look at the mass, I will never act. If I look at one, I will”. Lašo jūroje efektas. Jeigu žmogus jaučia, jog jo įnašas neduos apčiuopiamų rezultatų – jis pasitraukia. Verslas neišimtis! Seth Godin: show us too many sick kids, unfair imprisonments or burned bodies and you won’t get a bigger donation, you’ll just get averted eyes. Įtraukiančios ir lipnios problemos – apčuopiamos ir išsprendžiamos problemos.

NVO veiklą turi socialinius tikslus, teikia tam tikras visuomenės gėrybes, užpildo tam tikras skyles, mažina atskirtis, skatina įtrauktis. Teisingi dalykai. Tačiau nesunku pastebėti, jog daugelis NVO patiria abejingumą iš didesnės dalies visuomenės. Viena iš priežasčių dauguma NVO neišskaido savo didelių vizijų bei misijų į pragmatiškus, žemiškus uždavinius ir jiems pasiekti skirtas aiškias veiklas. Perfekcionizmas. Vienu ypu išspręsime visas problemas. Laužo juk niekas neįkūrinėja rąstais ar didelėmis trinkomis. Mano manymu, NVO reikia reguliariai atsigręžti į savo veiklą bei atsakyti į klausimą: kodėl mes iš tikrųjų plėšomės? Spėju, “Bėdų turgaus” efektyvumas  – darbas su pavieniais asmenimis ir dažniausiai tiksliniais remėjais. Daugiavaikei šeimai stogas prakiuręs, tai ir kreipiamasi tiesiai į stogdengių įmones.

Verslumas plačiaja prasme, tai nėra vien tik užsidirbti ar pritraukti pinigų.  Tai yra sugebėjimas atrasti savo nišą, joje išsiskleisti, megzti tinklus su suinteresuotaisiais. Kai pažvelgi į jaunimo organizacijas, atrodo, jog visos pasiūtos ant to pačio kurpaliaus. Gražu, jog sudarytos plačios galimybės, bet norisi unikalumo.

Nesuklysiu teigdamas, jog daugelis nevyriausybinių organizacijų saugo tam tikro pobūdžio viešąjį interesą. Šioje vietoje NVO gali ir budriau stebėti įvykius, kas tam tikrame lauke “pasišiko”, pasielgė socialiai neatsakingai, padarė visuomenei žalą. Dirbantieji su sveiko gyvenimo tema – gali nuolat priminti, kad ir kokiems aludariams, kad jie turėtų prisimti tam tikrą atsakomybę. Kuo arčiau tam tikra veikla artimesnė įmonės X veiklą, tuo jai bus paprasčiau pagrįsti ir pateisinti bendradarbiavimą. Modernaus modelio verslo ilgalaikė sėkmė priklauso nuo to, kaip įmonės sugeba darniai integruotis į aplinką ir jausti visuomenės socialines nuotaikas. Reputacija remiasi šiais neapčiuopiamais dalykais: pasitikėjimu, kokybe, nuoseklumu, santykiais ir jų skaidrumu bei apibrėžtais dalykais: investavimu į žmogiškąjį kapitalą, įvairovę ir aplinka. Kol visuomenė, ypatingai sąmoningoji jos dalis, kuriai priskiriu NVO, nesukurs įmonių tiesioginės atsiskaitomybės jai tradicijos, tol įmonės nedalyvaus socialiniuose veiksmuose, už kuriuos ji nesijaučia atsakinga. NVO organizacijos galėtų aktyviau tą sąmoningumą skatinti.  Socialiai atsakingą verslą palaikyti, rekomenduoti draugams, savo reginiuose naudoti jų prekėmis ir paslaugomis.

Mikė Pūkuotukas sakė, negali visą laiką sedėti girios pakraštyje ir laukti kol prie tavęs prieis – pats kartais turi nueiti pas juos. Nekitaip reikėtų elgtis NVO. Nepaslaptis statistinės įmonės personalas yra neblogai pasirengęs veikti ekonomikos, rinkos ir technologijų sferoje. Tačiau jis dažnu atveju neturi žalio supratimo kaip užsiimti socialinių problemų sprendimu. Einant su konkrečiu pasiūlymu, nepamiršti, jog ne išmaldos prašote, o siekiate abipusiai naudingo bendradarbiavimo.

Energijos šitam tekstui įmūšė skaitytas P.Rymeikio įrašas “Dansu dansu” tinklaraštyje: http://www.dansu.lt/2009/09/17/prymeikis-motinos-tereses-efektas-arba-ar-seth-godin-buvo-teisus/

Ne taip jau seniai teko apsilankyti kasmetinėje parodoje “Numokymas. Studijos. Karjera 2010″. Išėjau iš jos su pinkantiška idėja, kodėl nepaišdykavus ir neparengus kitų metų parodai stendo “Kodėl (ne)verta studijuoti?”. Ne todėl, kad noriu atkalbėti žmones pastoti į universitetą (kitokio statuso akredituotą dažniausiai mokymo įstaigą), bet išprovokuoti pamąstyti ko jiems iš tiesų reikia. Nebūtinai juk, iškart patikėti apšvietos projektu, teikiamų žinių reikšmingumu, suteikiamų įgūdžių svarba. “Visados maniau, jog mokslo tikslas išmokyti galvoti pačiam” – John’as Keating’as iš filmo “Mirusiųjų poetų draugija”. Kai tik mintis apie apie įsitikinimų mankštą parodoje aplankė mane – visa aplinka natūraliai pradėjo transliuoti įvarius šaltinius. Taip mane pasiekė Ivanas Iličius, švietimo sistemos kritikas, “Numokyklinta visuomenė” (“Deschooling society”) knygos autorius.  Su pastarosios mintimis verta būtų supažindinti visus ”Mokymas. Studijos. Karjera” lankytojus. Vėliau  interneto lobynuose / šiūkšlynuose sutikau tokį dalyką, kuris irgi galėtų būti aktualus abiturientams ir tikrai ne tik jiems. “Penkių minučių universitetas” – tai komiška Guido Sarducci kritinė įžvalga apie aukštąjį mokslą iki nerimo artima realybei.  Pasižiūrėkite:

Jai turite pasiūlymų, ką galima dar galima būtų veikti tokiame stende, ar kažkokia forma norėtumėte prisidėti, visada labai džiaugsiuosi. Tiek  padrikų minčių srauto…

Seniai bebarškinau klaviatūrą šiame virtualiame užkaboryje. Šį kartą apie politiką ir jos fauną – juk pasižadėjau kadaise. Štai ir trumputis keberiokšt dėl viešai mėgstamo linksniuoti reiškinio – populizmo. Lietuviškiau – liaudiškumo, arba įsimeilinimo liaudžiai. Politinėje ekosistemoje galime sutikti nei šiokį, nei tokį, na tokiais atvejais sakoma, nemielą organizmą – populistą. Jis priklauso demagoginių  [gr. demagogos < demos - liaudis + agogos - vadovas] žinduolių grupei. Populistų rūšiai būdingas bruožas aktyvus politinis turizmas (perbėgimas iš vienos partijos į kitą – kuo daugiau partijų – tuo grynesnio kraujo padaras). Genetiškai jie yra užprogramuoti neturėti tvarių principų ir vertybių. Tai chamelioniškumo genas (lot. sanctis de chamelion) verčiantis vertybes ir principus taikyti pagal aplinkos pokyčius. Jis leidžia šiam padarėlius išlikti ilgai valdžioje. arba būti virtuozu sėdmenų politikoje (V. Laučiaus terminas).  Sėdmenų politika  -  tai tokia politika, kurioje visas strateginis mąstymas yra organizuojamas sėdmenų pagalba, o aukščiausiais tikslas – šiltas guolis, kėdė.  Jo evoliucinis pranašumas yra mokėjimas išleisti tokį garsą  - kokį politinė ekosistema nori išgirsti, todėl plačiuose arealuose jis yra palankiai sutinkamas. Taigi, jų stipriausias ginklas miklus ir suktas liežuvis. Nors atidesnėse gentyse  yra nemėgstamas už tą garsų ir veiksmų totalų asimetriškumą. Populistai norėdamis palenkti savo pusėn daugumą imasi nešvarių taktinių manipuliacijų, kartais net tyčia sukiršina vieną gentį su kitą, taip skaldo ekosistemą (skaldyk ir valdyk strategija). Chrestomatinis  pavyzdys, populistas už akių draugauja su lietuviškuoju liūtuku, tačiau prie silpnesnių gyvūnų karčiai trailina apie jį. Dėl savo slidaus ir emociškai patrauklaus snukučio ekologinėje hierarchijoje trinasi aukščiausiuose sluoksniuose. Žinoma, kaip ir danguje – taip ir žemėje bei ekopasaulyje vienos demagogų rūšis yra genetiškai pranašesnės už kitas. Taip pat pagal politinį klimatą: vienur yra geresnė terpė išgyventi, kitur prastesnės sąlygos plisti. Pažymėtina, jog Lietuvos politikos klimato juosta, kol kas yra draugiška terpė šiems kenkėjams. Jie nemažai kam šlykštus, nes meluoja vardan trumpalaikių asmeninių interesų. Sužadina nepamatuotus lūkesčius – prikakoja, o tada mauna į krūmus. Blogiausia, jog kartais vėl sugrįžęs nemirksėdamas nusikaltėliškom akutėmis pripučia miglos faunai.  O ekosistema jį vėl naiviai priima. Šios rūšies organizmams daugintis ir plisti yra palankus ūkio nuosmūkių klimatas, todėl  šiuo laikotarpiu visame pasaulyje galime pastebėti jų populiacijos augimo tendenciją. Nors geriau šie kenkėjai tupėtų tundroje…