Povilo Plūko tinklaraštis

Naktinės proto atostogos per ilguosius savaitgalius taip reikalingos. Jos supažindina su laikmečio mitologija. Sužinai, jog dabar populiarus orintologinis motyvas.  Antai žmonės sako “gal einame palesti?”, suprask “gal einame išgerti?”. Kitas privalumas po tokių šokių su transcendencija – visu kūnu pajauti, jog atėjo metas, kai reikia padaryti ką nors teisingo. Tebūnie šis įrašas bus iš tos serijos.

Kairuoliškoji mintis kol kas toliau dominuoja po saule. Visokie LLRI  dėl to burnoja. Man tai neskauda galvos. Bent šiai akimirkai. Perskaičiau nonformality tinklaraštyje apie mokymosi revoliuciją. Pamaniau, jog puikiai limpa prie stendo “Kodėl (ne)verta studijuoti?”. Meistriškai apnuogina švietimo (įsiklausykite į žodį) sistemos trūkumus.

Keletas Andreas Karsten pastabų apie mokymosi transformaciją, kurios skamba kaip  revoliucijos lozungai:

• perėjimas nuo atminties sureikšminimo bei mokytojavimo  prie atradimo ir mokymosi darant/ veikiant
• posūkis nuo sedėjimo ir pasyvaus klausymo prie aktyvaus bendradarbiavimo bei disciplinų jungimo
• palaikomas mokymąsis iš klaidų prieš bausmes pažymiais/ egzaminais ir panašiais įrankiais už apsirikimą
• didesnis ryšis tarp mokymosi ir gyvenimo, kuris praturtina ir papildo vienas kitą
• mokymas ne to ką reikia išmokti ir galvoti, bet mokymas kaip galvoti ir mokytis
• perėjimas nuo kontrolės ir instruktavimo prie palaikymo ir palydėjimo
• perėjimas nuo mokymosi erdvių, kurias kuria mokytojai, prie tų kurias kuria mokiniai
• palaikomas įgalinimas ir konstruktyvumas prieš kritiką ir barjerų gamyba
• priimti neapibrėžtumą kaip vienintelį tikrumą mokymosi procese
• neprisirišti prie istorinių segmentuotų struktūrų bei formalizuotų mokymosi programų

Tiems, kurie taupo laiką ir nelįs į nuorodas siūlau pasižiūrėti Ken Robinson kalbą apie šią revoliuciją:

http://www.ted.com/talks/sir_ken_robinson_bring_on_the_revolution.html

Visa mokymosi išsivadavimo  idėja yra romatiška. O kuo baigiasi romatika paliksiu atsakyti kiekvienam pagal save…

Veikiausiai ir gyvenimas yra, ir net sutapimai yra. Birželio 6 dieną be manęs, tą sveikųjų nesveikumą mėsinėjo ir Matt Richtel. Savo publikacijoje “Hooked on Gadgets, and Paying a Mental Price“. Ji veža, nes be gerai sukalto teksto jame yra keli testai, kuriuos gali atlikti norėdamas patikrinti savo koncentraciją, išblaškomumą, perėjimą nuo vienos užduoties prie kitos. Ji neveža, nes per dažnai linksniuojama prakąsto obuolio produkcija.

Pašniukštynėjau, Matt’as  remdamasis įvairiais tyrimais seniai valstyjose paskelbė karą pokalbiams telefonu prie vairo, nes tai 4 kartus padidina avarijos tikimybę. Modifikuotai rūpus miltai,  mūsų nesveikumas ne tik atima iš mūsų galimybę  pamatyti grožį aplink mus, bet ir padidina grėsmę gyvybei. Jokios dramos!!! Darydami daugybę užsiėmimų vienu metu, mes labiau rizikuojame savo sveikata. Kartą mėginau atrašyti e-laišką per tą laiką kol keptuvėje įkais aliejus, kai grįžau, ant jos jau buvo neblogas laužas. Netrukus tą problemą pamėginau išspręsti, kaip istorija rodo netikusiu būdu, šliūkštelėjau puodą vandens. Laimei viskas atsipirko balto gartraukio pajuodimu ir menkai apsvilusiais plaukais. Kodėl Lietuvoje visose oficialių pareigūnų gaisro išvadose figūruoja tik “rūkė lovoje” arba “netinkama elektros instaliacija”? O ne, pavyzdžiui, daug užduočių vienu metu? Pirmos dvi priežastys gali glūdėti paskutinėje…

Dažną rytą mėginu išklausyti TED talk įrašą, pasiruošti pusryčius, tuo pačiu metu galvodamas kada reiks iš skalbenkės išimti drabužius, mintyse svarstau kur, po velnių, yra lygintuvas ir dar n dalykų. Rezultate gaunasi blogių blogis, tiesiog evil. Pritaškytą pieną reikia išvalyti, sušluoti sausus pusryčius nuo grindų bei išjungti lygintuvą, nes drabužiai pirma turi išdžiūti. Tada dar supranti, jog arbata atšalo arba buvo išgerta net neįdėjus artbatžolių pakelio. O apie ką buvo ted talk? Na…eeeeeeeeee… apie… eeeeeee… apie revoliucija švietime ? Pala, o gal apie susintetintą DNR?

Daug darbų = mažai darbų! Produktyvumo kaina. Paulius Rymeikis apie tai yra primaigęs tuose mūsų internetuose. Čia ir čia.

Kitą kartą apie išblaškomumą politikoje…

Mes tie, kurie turime akis, bet nematome, turime ausis, bet negirdime, turime kitus pojūčius, bet nejaučiame.

photo credit: johnsnape

Ar turime laiko pastebėti grožį? Kiek esame pasiruošę išgirsti, pamatyti, pajausti? Prieš keletą metų “Washington post” atliko socialinį eksperimentą. Paprašė pasaulinio lygio smuiko virtuozą, Joshua Bell’ą, pagriežti geriausius kadanors parašytus muzikinius kūrinius vienoje iš judriausių Washington D.C. metro stočių  per patį lėkimo į darbą piką ir stebėjo praeivių reakcijas. Tiesa, aprengė jį kaip eilinį jaunuolį su džinsais, beisbolo kepuraite, kad niekas nepažintų. Kaip galvojate kiek užsidirbo muzikas, į kurio koncertą vidutinės klasės bilietas kainuoja $100?  Per 43 minutes buvo surinkta $32.17. Kaip manote kiek žmonių iš 1097 sustojo pasiklausyti atlikėjo, į kurio koncertus pasaulio filharmonijos būna sausakimšos? Plius/ minus septyni.

Persivalgę. Persimokinę. Visą laiką užsiėmę, su niekada nesibaigiančiu kalnu darbų, kuriuos reikia padaryti kuo greičiau, nes manome, jog didelis užimtumas yra savaiminė mūsų vertė. Beviltiškai skestame begalinės informacijos okeane, nors naiviai vaidiname, jog viską kontroliuojame. Kuo daugiau pasirinkimų, tuo mažiau renkamės. Kuo daugiau garsų, kvapų, vaizdų, jausmų, tuo painesni pasirinkimų labirintai. Kuo daugiau čiulbesių, tinklaračių įrašų, trumpųjų žinučių, statuso atnaujimo ir dar n dūzgesio formų, tuo mažiau prasmių. Jei dar ir truputį sugebame analizuoti, esame paralyžiuoti analizės. O šiaip čiuožiame per viską paviršiumi, kad tik nereikėtų į ką nors gilintis. Kuo daugiau kalbančių, tuo mažiau girdinčių. Girių filosofas Pukuotukas tvirtino (turbūt teisindamas save), jei pasirodo, jog asmuo su kuriuo kalbi tavęs negirdi, būk kantrus! Paprasčiausiai, gal pas jį ausyse slepiasi maži pūkeliai. Kas slepiasi mūsų ausyse? Naudojame vis daugiau filtrų, tik nevisada suvokiame, jog prakošiame ir prasmingus dalykus.

Ką darote, jeigu sutinkate išmaldos ar pagalbos prašantį žmogų? Nusukate akis į šoną, pasigarsinate savo iPuodą? Teigiate, jog tokių gatvėse jau nebesutinkate? Gerai, gerai… Išsklausote ieškodami ten klastos,  mintyse klausdami kaip čia tas pilietis nori mane apgauti, išnaudoti, pasinaudoti. Priduriate, pažįstu aš tokius, senas žvirblis esu, grūdus nuo pelų atskiriu. Hypertrofuotą savisaugą persikeliame ir į kitus lygmenis, kiekvienas kaimynas tampa potencialiu aferistu. Kiekvienas pardavėjas nori apmulkinti ir kažką įkišti. Tampame abejingi aplinkai, ignoruojame muziką, prašančius pagalbos,  ką dar praleidžiame? Dėmesio atrofija.

Sakysite, o ką aš galiu padaryti, juk tokiame amžiuje gyvename. Dar vienas neįgalumo požymis. Puikiai žinome savo teises, bet pamirštame pareigas ir atsakomybes. O jei tik kas ne taip, iš kart randame, ką galime apkaltinti. Blogą orą, netinkamą horoskopo ženklą, nuovargį, tėvų auklėjimą, pyktį, nerimą, fizinius duomenis, istoriją, geriau gyvenančius, kolegas, mokytojus, politikus, žurnalistus, gydytoją, ekonominę situaciją, korupciją. Vai vai vai, o kur esame patys, o už ką esame atsakingi patys? Ar mes kaip šlapimas nuleidžiamas klozete esami nešami, vien tik nešami srovės?

Visi esame šiokie tokie frykai, sykį  aiškino draugas Rokelis, išduodamas savo grupės “freaks on floor” pavadinimo kilmę. Negaliu nesutikti. Turbūt geriau žinoti, kad esi frykas, negu to nežinoti.