Abituriente, quo vadis? II
Ne taip jau seniai teko apsilankyti kasmetinėje parodoje “Numokymas. Studijos. Karjera 2010″. Išėjau iš jos su pinkantiška idėja, kodėl nepaišdykavus ir neparengus kitų metų parodai stendo “Kodėl (ne)verta studijuoti?”. Ne todėl, kad noriu atkalbėti žmones pastoti į universitetą (kitokio statuso akredituotą dažniausiai mokymo įstaigą), bet išprovokuoti pamąstyti ko jiems iš tiesų reikia. Nebūtinai juk, iškart patikėti apšvietos projektu, teikiamų žinių reikšmingumu, suteikiamų įgūdžių svarba. “Visados maniau, jog mokslo tikslas išmokyti galvoti pačiam” – John’as Keating’as iš filmo “Mirusiųjų poetų draugija”. Kai tik mintis apie apie įsitikinimų mankštą parodoje aplankė mane – visa aplinka natūraliai pradėjo transliuoti įvarius šaltinius. Taip mane pasiekė Ivanas Iličius, švietimo sistemos kritikas, “Numokyklinta visuomenė” (“Deschooling society”) knygos autorius. Su pastarosios mintimis verta būtų supažindinti visus ”Mokymas. Studijos. Karjera” lankytojus. Vėliau interneto lobynuose / šiūkšlynuose sutikau tokį dalyką, kuris irgi galėtų būti aktualus abiturientams ir tikrai ne tik jiems. “Penkių minučių universitetas” – tai komiška Guido Sarducci kritinė įžvalga apie aukštąjį mokslą iki nerimo artima realybei. Pasižiūrėkite:
Jai turite pasiūlymų, ką galima dar galima būtų veikti tokiame stende, ar kažkokia forma norėtumėte prisidėti, visada labai džiaugsiuosi. Tiek padrikų minčių srauto…