Povilo Plūko tinklaraštis

Nauji mokslo metai. Nauji iššūkiai. Nauji dalykai. Nauji dėstytojai. Nauji penalai. Nauji 32 spalvų flomikai. Nauja…

Atsinaujinimo proga siūlau seną istoriją

photo credit: sigmaman

Kartą jaunas profesorius keliavo jūra. Jis buvo labai išsimokslinęs – prieš jo pavardę buvo visa virtinė santrumpų. Laivo, kuriuo jis keliavo, įguloje buvo senas neraštingas jūreivis.  Kas vakarą jis ateidavo į jaunojo profesoriaus kajutę ir klausydavo jo apie įvairiausius dalykus. Senąjį žavėjo jaunuolio žinios.

Vieną kartą jūreiviui beišeinant iš kajutės po valandas trukusių kalbų profesorius paklausė:

- Seni, ar studijavai geologiją?

- Pone, kas tai yra?

- Mokslas apie žemę.

- Ne, pone, nelakiau mokyklos, nesimokiau universitete. Apskritai nesu nieko mokęsis.

- Seni, tu niekais iššvaistei ketvirtį savo gyvenimo

Senasis jūreivis išėjo be galo susikrimtęs. “Jei taip sako toks išsilavinęs žmogus žmogus, žinoma, tai turi būti tiesa, – mąstė jis.  - Aš niekais išsvaisčiau savo ketvirtį savo gyvenimo!”

Kitą vakarą jūreiviui bešeinant iš kajutės profesorius vėl paklausė:

- Seni, ar studijavai okeanografija?

- Pone, kas tai yra?

- Mokslas apie jūra.

- Ne, pone, aš niekada nieko nesimokiau

- Seni, tu niekais išvaistei pusę savo gyvenimo.

Senasis jūreivis šį kartą išėjo dar labiau susikrimtęs. “Aš niekais išvaisčiau pusę savo gyvenimo, taip sako mokytas žmogus”.

Kitą vakarą jaunasis profesorius vėl paklausė jūreivio:

- Seni, ar studijavai metereologija?

- Pone, kas tai yra? Nieko apie tai negirdėjau.

- Kaipgi, tai mokslas apie vėją, lietų, orą.

- Ne, pone,  kaip ir sakiau, niekada nėjau į mokyklą, niekada nieko nesimokiau

- Nesimokei apie žemę ant kurios gyveni; neismokei apie jūrą, iš kurios duoną valgai, nesimokei apie oro sąlygas su kuriomis susiduri kiekvieną dieną? Seni, tu niekais išvaistei tris ketvirčius savo gyvenimo.

Senasis jūreivis pasijuto nelaimingas. “Šis mokytas žmogus sako, jog aš niekais išvaisčiau tris ketvirčius savo gyvenimo. Tikra tiesa, turbūt tikrai išvaisčiau trid ketvirčius savo gyvenimo”

Kitą dieną atėjo senojo jūreivio eilė. Jis įbėjo į  jaunojo profesoriaus kajutę ir sušuko:

- Pone profesoriau, ar jūs studijavote plaukimologiją?

- Plaukimologiją? Ką turite galvoje?

- Ar mokate plaukti, pone?

- Ne, nemoku.

- Pone, profesoriau, jūs niekais iššvaistėte visą savo gyvenimą!

Laivas užplaukė ant uolos ir skęsta. Mokantys plaukti gali nusgauti į netoliese esantį krantą, tačiau tie, kas nemoka plaukti, nuskęs. Man labai gaila, pone profesioriau, bet jūs iš tiesų praradote visą savo gyvenimą.

Povilas Plūkas Kita jaunas profesiorius, jūreivis, mokslas, mokykla, plaukimologija, rugsėjo 1, Studijos

photo credit: lusobrandane

Mažu, kas turi noro padirbėti su Lietuvos policijos departamentu apie tarpkultūriškumą? Prasukti kokį projekčiuką. Jau seniai laikas. Nereikėtų pamiršti, jog šie žmonės prižiūri mūsų saugumą, mėgina užtikrinti viešąją tvarką.

Iš Lietuvos policijos departamento informacijos šalies gyventojams apie populiariausius sukčiavimo būdus:

Kaukazietiško gymio asmenys šalies tarpmiestiniuose keliuose stabdo automobilius ir sustojusiems asmenims siūlo pirkti gelsvos spalvos metalo dirbinius, kurie yra beverčiai. Paaiškinama, kad juos apvogė ar patys pametė pinigus ir šiuo metu neturi už ką įsigyti kuro ir negali tęsti savo kelionės. Neprašydami labdaros, siūlo pirkti savo auksinius žiedus, kurie yra iš paprasto gelsvo metalo ir yra beverčiai.

Kaukazietiško gymio asmenys siūlo pirkti firmines prekes už aukštą kainą, tačiau įsigijus pastebima, kad jos bevertės. Mieste ar kaimo vietovėse kaukazietiško gymio asmenys, šiuo metu jau ir šviesaus gymio asmenys, siūlo pirkti įvairius firminius buitinius prietaisus už gerą kainą. Prekė labai gerai apibūdinama ir kuo skubiau siūloma ją įsigyti, o neatidus pirkėjas tik vėliau pastebi, kad prekė bevertė.

Povilas Plūkas Kita policijos departamentas, tarpkultūriškumas

Naktinės proto atostogos per ilguosius savaitgalius taip reikalingos. Jos supažindina su laikmečio mitologija. Sužinai, jog dabar populiarus orintologinis motyvas.  Antai žmonės sako “gal einame palesti?”, suprask “gal einame išgerti?”. Kitas privalumas po tokių šokių su transcendencija – visu kūnu pajauti, jog atėjo metas, kai reikia padaryti ką nors teisingo. Tebūnie šis įrašas bus iš tos serijos.

Kairuoliškoji mintis kol kas toliau dominuoja po saule. Visokie LLRI  dėl to burnoja. Man tai neskauda galvos. Bent šiai akimirkai. Perskaičiau nonformality tinklaraštyje apie mokymosi revoliuciją. Pamaniau, jog puikiai limpa prie stendo “Kodėl (ne)verta studijuoti?”. Meistriškai apnuogina švietimo (įsiklausykite į žodį) sistemos trūkumus.

Keletas Andreas Karsten pastabų apie mokymosi transformaciją, kurios skamba kaip  revoliucijos lozungai:

• perėjimas nuo atminties sureikšminimo bei mokytojavimo  prie atradimo ir mokymosi darant/ veikiant
• posūkis nuo sedėjimo ir pasyvaus klausymo prie aktyvaus bendradarbiavimo bei disciplinų jungimo
• palaikomas mokymąsis iš klaidų prieš bausmes pažymiais/ egzaminais ir panašiais įrankiais už apsirikimą
• didesnis ryšis tarp mokymosi ir gyvenimo, kuris praturtina ir papildo vienas kitą
• mokymas ne to ką reikia išmokti ir galvoti, bet mokymas kaip galvoti ir mokytis
• perėjimas nuo kontrolės ir instruktavimo prie palaikymo ir palydėjimo
• perėjimas nuo mokymosi erdvių, kurias kuria mokytojai, prie tų kurias kuria mokiniai
• palaikomas įgalinimas ir konstruktyvumas prieš kritiką ir barjerų gamyba
• priimti neapibrėžtumą kaip vienintelį tikrumą mokymosi procese
• neprisirišti prie istorinių segmentuotų struktūrų bei formalizuotų mokymosi programų

Tiems, kurie taupo laiką ir nelįs į nuorodas siūlau pasižiūrėti Ken Robinson kalbą apie šią revoliuciją:

http://www.ted.com/talks/sir_ken_robinson_bring_on_the_revolution.html

Visa mokymosi išsivadavimo  idėja yra romatiška. O kuo baigiasi romatika paliksiu atsakyti kiekvienam pagal save…

Povilas Plūkas Kita Ken Robinson, LLRI, Mokymosi revoliucija, nonformality

Veikiausiai ir gyvenimas yra, ir net sutapimai yra. Birželio 6 dieną be manęs, tą sveikųjų nesveikumą mėsinėjo ir Matt Richtel. Savo publikacijoje “Hooked on Gadgets, and Paying a Mental Price“. Ji veža, nes be gerai sukalto teksto jame yra keli testai, kuriuos gali atlikti norėdamas patikrinti savo koncentraciją, išblaškomumą, perėjimą nuo vienos užduoties prie kitos. Ji neveža, nes per dažnai linksniuojama prakąsto obuolio produkcija.

Pašniukštynėjau, Matt’as  remdamasis įvairiais tyrimais seniai valstyjose paskelbė karą pokalbiams telefonu prie vairo, nes tai 4 kartus padidina avarijos tikimybę. Modifikuotai rūpus miltai,  mūsų nesveikumas ne tik atima iš mūsų galimybę  pamatyti grožį aplink mus, bet ir padidina grėsmę gyvybei. Jokios dramos!!! Darydami daugybę užsiėmimų vienu metu, mes labiau rizikuojame savo sveikata. Kartą mėginau atrašyti e-laišką per tą laiką kol keptuvėje įkais aliejus, kai grįžau, ant jos jau buvo neblogas laužas. Netrukus tą problemą pamėginau išspręsti, kaip istorija rodo netikusiu būdu, šliūkštelėjau puodą vandens. Laimei viskas atsipirko balto gartraukio pajuodimu ir menkai apsvilusiais plaukais. Kodėl Lietuvoje visose oficialių pareigūnų gaisro išvadose figūruoja tik “rūkė lovoje” arba “netinkama elektros instaliacija”? O ne, pavyzdžiui, daug užduočių vienu metu? Pirmos dvi priežastys gali glūdėti paskutinėje…

Dažną rytą mėginu išklausyti TED talk įrašą, pasiruošti pusryčius, tuo pačiu metu galvodamas kada reiks iš skalbenkės išimti drabužius, mintyse svarstau kur, po velnių, yra lygintuvas ir dar n dalykų. Rezultate gaunasi blogių blogis, tiesiog evil. Pritaškytą pieną reikia išvalyti, sušluoti sausus pusryčius nuo grindų bei išjungti lygintuvą, nes drabužiai pirma turi išdžiūti. Tada dar supranti, jog arbata atšalo arba buvo išgerta net neįdėjus artbatžolių pakelio. O apie ką buvo ted talk? Na…eeeeeeeeee… apie… eeeeeee… apie revoliucija švietime ? Pala, o gal apie susintetintą DNR?

Daug darbų = mažai darbų! Produktyvumo kaina. Paulius Rymeikis apie tai yra primaigęs tuose mūsų internetuose. Čia ir čia.

Kitą kartą apie išblaškomumą politikoje…

Povilas Plūkas Kita daug darbų vienu metu, dėmesio koncentracija, išblaškomumas, kalbėjimas telefonu vairuojant, Matt Richtel, multitasking

Mes tie, kurie turime akis, bet nematome, turime ausis, bet negirdime, turime kitus pojūčius, bet nejaučiame.

Ar turime laiko pastebėti grožį? Kiek esame pasiruošę išgirsti, pamatyti, pajausti? Prieš keletą metų “Washington post” atliko socialinį eksperimentą. Paprašė pasaulinio lygio smuiko virtuozą, Joshua Bell’ą, pagriežti geriausius kadanors parašytus muzikinius kūrinius vienoje iš judriausių Washington D.C. metro stočių  per patį lėkimo į darbą piką ir stebėjo praeivių reakcijas. Tiesa, aprengė jį kaip eilinį jaunuolį su džinsais, beisbolo kepuraite, kad niekas nepažintų. Kaip galvojate kiek užsidirbo muzikas, į kurio koncertą vidutinės klasės bilietas kainuoja $100?  Per 43 minutes buvo surinkta $32.17. Kaip manote kiek žmonių iš 1097 sustojo pasiklausyti atlikėjo, į kurio koncertus pasaulio filharmonijos būna sausakimšos? Plius/ minus septyni.

Persivalgę. Persimokinę. Visą laiką užsiėmę, su niekada nesibaigiančiu kalnu darbų, kuriuos reikia padaryti kuo greičiau, nes manome, jog didelis užimtumas yra savaiminė mūsų vertė. Beviltiškai skestame begalinės informacijos okeane, nors naiviai vaidiname, jog viską kontroliuojame. Kuo daugiau pasirinkimų, tuo mažiau renkamės. Kuo daugiau garsų, kvapų, vaizdų, jausmų, tuo painesni pasirinkimų labirintai. Kuo daugiau čiulbesių, tinklaračių įrašų, trumpųjų žinučių, statuso atnaujimo ir dar n dūzgesio formų, tuo mažiau prasmių. Jei dar ir truputį sugebame analizuoti, esame paralyžiuoti analizės. O šiaip čiuožiame per viską paviršiumi, kad tik nereikėtų į ką nors gilintis. Kuo daugiau kalbančių, tuo mažiau girdinčių. Girių filosofas Pukuotukas tvirtino (turbūt teisindamas save), jei pasirodo, jog asmuo su kuriuo kalbi tavęs negirdi, būk kantrus! Paprasčiausiai, gal pas jį ausyse slepiasi maži pūkeliai. Kas slepiasi mūsų ausyse? Naudojame vis daugiau filtrų, tik nevisada suvokiame, jog prakošiame ir prasmingus dalykus.

Ką darote, jeigu sutinkate išmaldos ar pagalbos prašantį žmogų? Nusukate akis į šoną, pasigarsinate savo iPuodą? Teigiate, jog tokių gatvėse jau nebesutinkate? Gerai, gerai… Išsklausote ieškodami ten klastos,  mintyse klausdami kaip čia tas pilietis nori mane apgauti, išnaudoti, pasinaudoti. Priduriate, pažįstu aš tokius, senas žvirblis esu, grūdus nuo pelų atskiriu. Hypertrofuotą savisaugą persikeliame ir į kitus lygmenis, kiekvienas kaimynas tampa potencialiu aferistu. Kiekvienas pardavėjas nori apmulkinti ir kažką įkišti. Tampame abejingi aplinkai, ignoruojame muziką, prašančius pagalbos,  ką dar praleidžiame? Dėmesio atrofija.

Sakysite, o ką aš galiu padaryti, juk tokiame amžiuje gyvename. Dar vienas neįgalumo požymis. Puikiai žinome savo teises, bet pamirštame pareigas ir atsakomybes. O jei tik kas ne taip, iš kart randame, ką galime apkaltinti. Blogą orą, netinkamą horoskopo ženklą, nuovargį, tėvų auklėjimą, pyktį, nerimą, fizinius duomenis, istoriją, geriau gyvenančius, kolegas, mokytojus, politikus, žurnalistus, gydytoją, ekonominę situaciją, korupciją. Vai vai vai, o kur esame patys, o už ką esame atsakingi patys? Ar mes kaip šlapimas nuleidžiamas klozete esami nešami, vien tik nešami srovės?

Visi esame šiokie tokie frykai, sykį  aiškino draugas Rokelis, išduodamas savo grupės “freaks on floor” pavadinimo kilmę. Negaliu nesutikti. Turbūt geriau žinoti, kad esi frykas, negu to nežinoti.

Povilas Plūkas Kita freaks on floor, Joshua Bell, Mikė Pukuotukas, Washington Post

Turbūt, jau kas nors yra pasakęs, jog vertingi klausimai prasmingesni už ne kuriuos atsakymus.  Didžioji dauguma nevyriausybinių organizacijų siekia išgelbėti pasaulį. Ir tai yra gražu. Ir tai yra galbūt neišvengiama superherojų kultūroje. Tačiau, net Motina Teresė yra prasitarusi: “If I look at the mass, I will never act. If I look at one, I will”. Lašo jūroje efektas. Jeigu žmogus jaučia, jog jo įnašas neduos apčiuopiamų rezultatų – jis pasitraukia. Verslas neišimtis! Seth Godin: show us too many sick kids, unfair imprisonments or burned bodies and you won’t get a bigger donation, you’ll just get averted eyes. Įtraukiančios ir lipnios problemos – apčuopiamos ir išsprendžiamos problemos.

NVO veiklą turi socialinius tikslus, teikia tam tikras visuomenės gėrybes, užpildo tam tikras skyles, mažina atskirtis, skatina įtrauktis. Teisingi dalykai. Tačiau nesunku pastebėti, jog daugelis NVO patiria abejingumą iš didesnės dalies visuomenės. Viena iš priežasčių dauguma NVO neišskaido savo didelių vizijų bei misijų į pragmatiškus, žemiškus uždavinius ir jiems pasiekti skirtas aiškias veiklas. Perfekcionizmas. Vienu ypu išspręsime visas problemas. Laužo juk niekas neįkūrinėja rąstais ar didelėmis trinkomis. Mano manymu, NVO reikia reguliariai atsigręžti į savo veiklą bei atsakyti į klausimą: kodėl mes iš tikrųjų plėšomės? Spėju, “Bėdų turgaus” efektyvumas  – darbas su pavieniais asmenimis ir dažniausiai tiksliniais remėjais. Daugiavaikei šeimai stogas prakiuręs, tai ir kreipiamasi tiesiai į stogdengių įmones.

Verslumas plačiaja prasme, tai nėra vien tik užsidirbti ar pritraukti pinigų.  Tai yra sugebėjimas atrasti savo nišą, joje išsiskleisti, megzti tinklus su suinteresuotaisiais. Kai pažvelgi į jaunimo organizacijas, atrodo, jog visos pasiūtos ant to pačio kurpaliaus. Gražu, jog sudarytos plačios galimybės, bet norisi unikalumo.

Nesuklysiu teigdamas, jog daugelis nevyriausybinių organizacijų saugo tam tikro pobūdžio viešąjį interesą. Šioje vietoje NVO gali ir budriau stebėti įvykius, kas tam tikrame lauke “pasišiko”, pasielgė socialiai neatsakingai, padarė visuomenei žalą. Dirbantieji su sveiko gyvenimo tema – gali nuolat priminti, kad ir kokiems aludariams, kad jie turėtų prisimti tam tikrą atsakomybę. Kuo arčiau tam tikra veikla artimesnė įmonės X veiklą, tuo jai bus paprasčiau pagrįsti ir pateisinti bendradarbiavimą. Modernaus modelio verslo ilgalaikė sėkmė priklauso nuo to, kaip įmonės sugeba darniai integruotis į aplinką ir jausti visuomenės socialines nuotaikas. Reputacija remiasi šiais neapčiuopiamais dalykais: pasitikėjimu, kokybe, nuoseklumu, santykiais ir jų skaidrumu bei apibrėžtais dalykais: investavimu į žmogiškąjį kapitalą, įvairovę ir aplinka. Kol visuomenė, ypatingai sąmoningoji jos dalis, kuriai priskiriu NVO, nesukurs įmonių tiesioginės atsiskaitomybės jai tradicijos, tol įmonės nedalyvaus socialiniuose veiksmuose, už kuriuos ji nesijaučia atsakinga. NVO organizacijos galėtų aktyviau tą sąmoningumą skatinti.  Socialiai atsakingą verslą palaikyti, rekomenduoti draugams, savo reginiuose naudoti jų prekėmis ir paslaugomis.

Mikė Pūkuotukas sakė, negali visą laiką sedėti girios pakraštyje ir laukti kol prie tavęs prieis – pats kartais turi nueiti pas juos. Nekitaip reikėtų elgtis NVO. Nepaslaptis statistinės įmonės personalas yra neblogai pasirengęs veikti ekonomikos, rinkos ir technologijų sferoje. Tačiau jis dažnu atveju neturi žalio supratimo kaip užsiimti socialinių problemų sprendimu. Einant su konkrečiu pasiūlymu, nepamiršti, jog ne išmaldos prašote, o siekiate abipusiai naudingo bendradarbiavimo.

Energijos šitam tekstui įmūšė skaitytas P.Rymeikio įrašas “Dansu dansu” tinklaraštyje: http://www.dansu.lt/2009/09/17/prymeikis-motinos-tereses-efektas-arba-ar-seth-godin-buvo-teisus/

Povilas Plūkas Kita Motina Teresė, Nevyriausybinės organizacijos, NVO, Seth Godin, Verslas

Ne taip jau seniai teko apsilankyti kasmetinėje parodoje “Numokymas. Studijos. Karjera 2010″. Išėjau iš jos su pinkantiška idėja, kodėl nepaišdykavus ir neparengus kitų metų parodai stendo “Kodėl (ne)verta studijuoti?”. Ne todėl, kad noriu atkalbėti žmones pastoti į universitetą (kitokio statuso akredituotą dažniausiai mokymo įstaigą), bet išprovokuoti pamąstyti ko jiems iš tiesų reikia. Nebūtinai juk, iškart patikėti apšvietos projektu, teikiamų žinių reikšmingumu, suteikiamų įgūdžių svarba. “Visados maniau, jog mokslo tikslas išmokyti galvoti pačiam” – John’as Keating’as iš filmo “Mirusiųjų poetų draugija”. Kai tik mintis apie apie įsitikinimų mankštą parodoje aplankė mane – visa aplinka natūraliai pradėjo transliuoti įvarius šaltinius. Taip mane pasiekė Ivanas Iličius, švietimo sistemos kritikas, “Numokyklinta visuomenė” (“Deschooling society”) knygos autorius.  Su pastarosios mintimis verta būtų supažindinti visus ”Mokymas. Studijos. Karjera” lankytojus. Vėliau  interneto lobynuose / šiūkšlynuose sutikau tokį dalyką, kuris irgi galėtų būti aktualus abiturientams ir tikrai ne tik jiems. “Penkių minučių universitetas” – tai komiška Guido Sarducci kritinė įžvalga apie aukštąjį mokslą iki nerimo artima realybei.  Pasižiūrėkite:

Jai turite pasiūlymų, ką galima dar galima būtų veikti tokiame stende, ar kažkokia forma norėtumėte prisidėti, visada labai džiaugsiuosi. Tiek  padrikų minčių srauto…

Povilas Plūkas Kita Guido Sarducci, Ivanas Iličius, karjera, numokyklinta visuomenė, Studijos

Seniai bebarškinau klaviatūrą šiame virtualiame užkaboryje. Šį kartą apie politiką ir jos fauną – juk pasižadėjau kadaise. Štai ir trumputis keberiokšt dėl viešai mėgstamo linksniuoti reiškinio – populizmo. Lietuviškiau – liaudiškumo, arba įsimeilinimo liaudžiai. Politinėje ekosistemoje galime sutikti nei šiokį, nei tokį, na tokiais atvejais sakoma, nemielą organizmą – populistą. Jis priklauso demagoginių  [gr. demagogos < demos - liaudis + agogos - vadovas] žinduolių grupei. Populistų rūšiai būdingas bruožas aktyvus politinis turizmas (perbėgimas iš vienos partijos į kitą – kuo daugiau partijų – tuo grynesnio kraujo padaras). Genetiškai jie yra užprogramuoti neturėti tvarių principų ir vertybių. Tai chamelioniškumo genas (lot. sanctis de chamelion) verčiantis vertybes ir principus taikyti pagal aplinkos pokyčius. Jis leidžia šiam padarėlius išlikti ilgai valdžioje. arba būti virtuozu sėdmenų politikoje (V. Laučiaus terminas).  Sėdmenų politika  -  tai tokia politika, kurioje visas strateginis mąstymas yra organizuojamas sėdmenų pagalba, o aukščiausiais tikslas – šiltas guolis, kėdė.  Jo evoliucinis pranašumas yra mokėjimas išleisti tokį garsą  - kokį politinė ekosistema nori išgirsti, todėl plačiuose arealuose jis yra palankiai sutinkamas. Taigi, jų stipriausias ginklas miklus ir suktas liežuvis. Nors atidesnėse gentyse  yra nemėgstamas už tą garsų ir veiksmų totalų asimetriškumą. Populistai norėdamis palenkti savo pusėn daugumą imasi nešvarių taktinių manipuliacijų, kartais net tyčia sukiršina vieną gentį su kitą, taip skaldo ekosistemą (skaldyk ir valdyk strategija). Chrestomatinis  pavyzdys, populistas už akių draugauja su lietuviškuoju liūtuku, tačiau prie silpnesnių gyvūnų karčiai trailina apie jį. Dėl savo slidaus ir emociškai patrauklaus snukučio ekologinėje hierarchijoje trinasi aukščiausiuose sluoksniuose. Žinoma, kaip ir danguje – taip ir žemėje bei ekopasaulyje vienos demagogų rūšis yra genetiškai pranašesnės už kitas. Taip pat pagal politinį klimatą: vienur yra geresnė terpė išgyventi, kitur prastesnės sąlygos plisti. Pažymėtina, jog Lietuvos politikos klimato juosta, kol kas yra draugiška terpė šiems kenkėjams. Jie nemažai kam šlykštus, nes meluoja vardan trumpalaikių asmeninių interesų. Sužadina nepamatuotus lūkesčius – prikakoja, o tada mauna į krūmus. Blogiausia, jog kartais vėl sugrįžęs nemirksėdamas nusikaltėliškom akutėmis pripučia miglos faunai.  O ekosistema jį vėl naiviai priima. Šios rūšies organizmams daugintis ir plisti yra palankus ūkio nuosmūkių klimatas, todėl  šiuo laikotarpiu visame pasaulyje galime pastebėti jų populiacijos augimo tendenciją. Nors geriau šie kenkėjai tupėtų tundroje…

Povilas Plūkas Kita

Su pablogusiais orais patraukė link nešaunių naujienų. Na, štai… Visada žavėjausi žmonėmis, kurie rūpinasi ne tik savimi, bet dar suranda laiko seneliams, neįgaliesiems, donorystei, apskritai, ar aktyviai įsitraukia į aplinkos puoselėjimą ir saugojimą, menų ir sporto propagavimą. Jie jungiasi ir pluša vardan orių, altruistinių idėjų – mėgina įrodyti, jog, toli gražu, neviskas yra perkama ir parduodama. Visa tai dar vadiname savanoryste. Atvirai sakau, kad sutikus kokį savanorį dėl savo veiklos degančiomis akimis ir mano paties motyvacijos baterija pasikrauna, ir pasaulis nusidažo ryškesnėmis spalvomis.

Nesupraskite klaidingai, kai klausiu, kiek kainuoja savanorystė? Aš neturiu omenyje išlaidų, kurias patiria savanorį koordinuojanti organizacija. Neturiu galvoje ir kainos, kuria savanorio. Savanorio darbas visuomenėje galėtų būti įvertintas rinkoje. O klausiu štai ko, kiek pačiam savanoriui turėtų kainuoti jo savanoriška veikla? Pats iki šiol maniau, jog optimaliausia lyg ir turėtų būti 0 Lt. Žinoma, galima suprasti smulkias ir su egzistencijos palaikymu susijusias išlaidas, kurias savanoriai neretu atveju geranoriškai prisiima. Tačiau, kai išgirdau, kad vieno renginio organizavimas gali kainuoti ir 1500 Lt. „Wow“? Kaip jums? Atvirumo sumetimais laikui bėgant kaina sumažėjo iki 500 Lt. Daug tai ar mažai – subjektyvus klausimas, daug svarbiau principas. Klausite, kur čia taip? Ne, tikrai pastaruoju metu nebuvau Marse. Veiksmas vyksta mieste Y, kuriame gyvenu. Y jaunimo centro savanoriai ZXV sugalvojo idėją projektui GR, skatinančiam užimti kiek pasyvesnius bendraamžius, įtraukiant juos per gatvės menus. ZXV paruošė ir pateikė paraišką ir gavo finansavimą. Pasiruošimo etape ZXV įgijo neįkainojamą ugdomąją patirtį. Vienas iš GR etapų – krepšinio turnyras vyko Y mokykloje M. Varžybų metu atsitiktinai buvo sugadintas M turtas T. M direktorė D pareikalavo, jog T atpirktų savanoriai ZXV. Ties kulminacija sustabdysime šią juostą ir paklausime jūsų, mieli žiūrovai.

Kaip jūs manote, ar šioje istorijoje viskas tvarkoje? Mano nuomone, taip atsitinka, kai žmonių žiūros laukas susiaurėja iki jų nosies. Kaip manote, ar tokia patirtis gali motyvuoti ZXV? Kiek ZXV dar šviesių iniciatyvų gali surengti už 500 Lt ar X lt? Laukite tęsinio…

Povilas Plūkas Kita savanorystė

Aplinkybės sąlygojo poreikį pasidalinti nė kiek nežavinčiomis tendencijomis. Mūsų jauna demokratija niekada nepasižymėjo dideliu sveikatingumu. Tačiau pastaruoju metu į akis krenta imuniteto susilpnėjimas. Mūsų demokratija panašėja į tas, ant podiumo plevėsuojančias, liūdnai juokingas skeletines baisuokles. Lai niekas neįsižeidžia, tai tik mano asmeninis grožio suvokimas, požiūris į dažnu atveju sąmoningai „įsivarytą“ ligą bei neelitinis skonis. Tarp kitko, girdėjau, jog humoras beveik fiziologinis atsakas į baimę. Mūsų demokratija lysta ir vysta, iš jos palieka tik instrumentinė jos samprata (t.y. balsadėžė ir 50% + 1).

Tikra tiesa, jog „zirzyklė“ (K.Vonneguto TV dėžės sinonimas) su peršamu subinės kultu, kraujo balomis ir visa kita daugiausiai bukinančia menkavertyste – nevisai gerai motyvuoja jaunus žmones. Šia ŠMC’ine (Šiuolaikinio Meno Centro) retorika „lenkiu“  prie naujojo nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymą. Mano galva, tai savotiškas spjaudymas prieš vėją. Kas yra pankavę, tie greičiausiai žino, kas įvyksta, jei greitkelyje pamėgini apspjauti kokį prabangesnį automobilį. Dėl draudimų smalsumas tik auga, ypač amžiuje iki 18 metų. Įstatymu prafiltruotą “š” atsvers interneto platybės. Iš tiesų šiam tekstui svarbiau parodyti, jog įstatymas gali būti naudojamas idėjų ir minčių raiškos varžymui viešoje erdvėje. Jis suteikia galimybę politizuoti (dez)informacijos priemones, bausti klaidatikius ir mažumas. Nepamirškime, jog mažumos būna ne tik lytinės – priešingai, nei didžioji dalis, tautiečių tą sąvoką suvokia. Daugumos, mažumos kaita yra dažnas reiškinys. Vieną dieną tu dauguma, kitą jau „žėk“ tupi mažumoje. Susimąstykime, kol galime… Juk šiuo keliu krypuojant netruksime prieiti ir minčių policiją, kontroliuojančią, apie ką mąstyti derėtų, apie ką ne…

Kitas nejaukus simptomas išsprūdo iš Lietuvos geležinės ledi lūpų. Per inauguracinę kalbą pareiškė: „Kritikuokite valdžią ir mane, kaip jos dalį, jei to reikia! Bet nepamirškite: nuo valdžios kritikos iki valstybės griovimo gali būti tik vienas žingsnis. Tuščia kritika neišspręs nei vienos problemos”. Leiskite paklausti, kas vadovaus tai Tiesos ministerijai, kuri nuspręs, kada kritika yra tuščia, pustuštė, apypilnė, o kada net visai pilna? Kartu su daugeliu nesutinku, jog valdžios kritika lygu valstybės kritikai, juolab griovimui. Valdžios kritika yra ne institucijų ir net ne visada jų veikimo taisyklių kritika, bet, pirmiausiai, pareigūnų veiksmų, idėjų, sprendimų kritika. Ligi šiol atrodė, kad kritinė masė tik tvirtina demokratinės valstybės pamatus. O gal dabar jau yra priešingai?

Galiausiai pats grėsmingiausias mūsiškės demokratijos anoreksijos požymis slypi svarbiausiame demokratijos funkcionavimo organe – pilietinėje visuomenėje, arba tautoje. Paskutiniu metu vis pastebiu, jog mūsuose piliečiai vis labiau panašėja į išsigandusius ir silpnus triušiukus. Baikštuolius, bijančius ne tik “pastovėti” už savo principus, teises ir interesus, bet jau kone drebančius nuo savo šešėlio. Vos tik kas nutinka, triušiai iš kart neria į urvelį ir sustingsta, bijodami prisiimti atsakomybę už savo nuomonę ir veiksmus. Kur yra triušis, ten atpėdina ir vilkas. Nėra ko slėpti, tikrai nemaža dalis tėvų nori turėti besąlygiškai paklūstančius vaikus, mokytojai pavaldžią klasę, viršininkai pagal dūdelę šokančius darbuotojus, o sistema džiūgauja turėdama klusnius triušius ir užprogramuojamus robotukus. Tokioje visuomenėje piliečiai yra tik marionetės. Tokioje visuomenėje moralė ir teisingumas – nurašyti reikalai. Tokioje visuomenėje klesti kvailybė ir tamsa. Man net atėmė žadą, kai išgirdau, jog neteisybę patyrę jauni žmonės, kuriuos tikrai gerbiu, bijo tą atvirai ir garsiai pasakyti. Ir bijo, kas blogiausia, ne bet kas, o, taip vadinami, jaunimo lyderiai, kuriems anksčiau ar vėliau visuomenėje atiteks svarbiausi vaidmenys. Baimės sėkla išsikerojo.

T. Jefferson yra pastebėjęs: „Kai valdžia bijo žmonių, tai – laisvė, tačiau kai žmonės bijo valdžios, tai – tironija”. Kokioje visuomenėje tu nori gyventi? Ko vertos tų žmonių pastangos, kurie atidavė savo gyvybes už tą laisvę?  Prisiminkime, kaip genialumas slypi paprastume, taip ir esmė smulkmenose.

Povilas Plūkas Kita Demokratija anoreksija