“Kai aš buvau penkerių, mano mama nuolat kartodavo, jog laimė gyvenimui suteikia prasmę. Kai pradėjau lankyti mokyklą, ten manęs paklausė, kuo norėčiau būti užaugęs. Aš jiems užrašiau “LAIMINGAS”. Tada man pasakė, jog aš nesupratau užduoties, o aš jiems atsakiau, kad jie nesupranta gyvenimo”, – John Lennon.
Kas sieja tavo akies tinklainę, neurotransmiterį serotoniną, D. Kahneman ir vištos krūtinėlę? Tiesą sakant, nežinau. Tačiau noriu pakviesti tave į kelionę, per kurią pamėginsiu atsakyti, koks yra ryšys tarp laimės, neformaliojo ugdymo ir jaunimo organizacijų. Ar turi patogią avalynę ir šveicarišką peiliuką? Planuodamas šią kelionę į kuprinę sudėjau asmeninę patirtį, o įkvėpimo sėmiausi simpoziume apie neformalaus ugdymo pripažinimą Europoje bei skaitydamas Stephen Downes “Things You Really Need to Learn”. Kiekviena kelionės stotelė – jaunimo organizacijoje teikiamo kokybiško neformalaus ugdymo rezultatas. Pasiruošęs į kelią? Važiuojam!
Stotelė Nr. 1. Atsakomybė.
Jaunam žmogui užtikrinama laisvė kurti, veikti ir klysti, klysti dar kartą, klysti geriau. Jis nėra įspraustas į struktūros, protokolo ar reglamento rėmus. Pats laisvai priima sprendimus ir atsakomybę už juos. Per patirtį išmoksta, kaip numatyti savo veiksmų pasėkmes. Savo veiklos įsivertinimas tampa svarbesniu už kitų vertinimus. Patirtinio mokymosi ratas užsuktas sukasi. Patirties aptarimui bei išvadų formulavimui skiriama tiek laiko, kiek reikia. Netgi tam teikiama pirmenybė. Užduotys ne pavedamos, bet prisiimamos ir kuriamos kartu. Praraja tarp žodžio ir veiksmo mąžta. Pasak jaunimo veiklos folkloro, jaunas žmogus tampa savo valios viešpačiu ir sąžinės vergu.
Stotelė Nr. 2. Kritinis mąstymas.
Ne paslaptis, jog gyvename tokiame pasaulyje, kur siekiama pavergti mūsų mintis ir jausmus. RsV agentūrų pakalikai viduriuoja informacija su sąmoningu siekiu kurti dūmų uždangas, išblaškyti ar suklaidinti. Politikai ir verslas naudoja įtaigos priemones ir kitokias komunikacines žabangas, lingvistines suktybes. Pardavėjai, susipykę su sąžine, net hipnotizuoja, jog mums trūksta kokio šūdniekio, kurio mums išties nereikia. Noam Chomsky rekomenduoja nepamiršti, jog paskelbusieji temą kontroliuoja rezultatą. Jaunas žmogus mokosi atskirti pelus nuo grūdų. Kritiškai atsirinkti. Jaunas žmogus aštrina savo protą keldamas nepatogius, kvailus, keistus klausimus, drąsiai reiškia abejones. Jis turi saugią aplinką nusišnekėti. Reguliariai inventorizuoja savo vertybes ir autoritetus. Jaunas žmogus turi prieigą prie skirtingų žiūros kampų ir požiūrių įvairovės apie dalykus ir reiškinius, su kuriais jis susiduria kiekvieną dieną.
Stotelė Nr. 3. Gyvas ryšys
Jaunas žmogus atranda santykį su kitais per bendrą ir intensyvią sąveiką. Jis suvokia, jog kiti yra panašūs, tačiau vis vien – skirtingi. Pradedama mokytis sugyvenimo meno. Jaunas žmogus atranda, jog kartu įmanoma pasiekti daugiau nei pavieniui. Atsiranda sinergijos pojūtis (1+1=3). Išmokstama išgirsti kitą be išankstinių nuostatų ar vertinimų, pasakyti taip, kad būtum suprastas. Auga besąlygiškos pagarbos jausmas kitokiam. Aplanko nustebimas, jog kiti gali būti įkvėpimo ir įžvalgos šaltiniu. Ugdomas emocinis intelektas, gebėjimas įsijausti į kitą ir apsieiti su savo emocijomis. Žmogiškasis santykis nėra savaime vykstantis procesas, ties juo dirbama nuosekliai ir kryptingai. Nusiimamos kaukės ir vyksta atviras dalinimasis jausmais ir mintimis apie save ir santykį su kitais. Jeigu įmanoma, tai stengiamasi nekurti konkurencinės įtampos. Gyvas ryšys – tai, ant ko sukasi mūsų civilizacija.
Stotelė Nr. 4. Ekologija
Vidinė ekologija. Saugi erdvė ir parama gilinantis į savo poelgius, mintis, jausmus ir kūną didina jauno žmogaus sąmoningumą apie save. Tokiu būdu auga noras labiau rūpintis savimi. Iškyla sveiko gyvenimo būdo, aktyvios fizinės veiklos, sveikos mitybos poreikis. Su įkarščiu įgyvendinant ambicingus iššūkius, ilgainiui suvokiamas poilsio ir darbo balansavimas.
Išorinė ekologija. Su didėjančia atsakomybe už savo veiksmus ir jų pasėkmes jauno žmogaus elgesys tampa labiau tausojančiu aplinką, vertinančiu natūralumą ir saikingą vartojimą. Iš jauno žmogaus lūpų: “Gyventi pasidaro ramiau, kai žinai, jog savo elgesiu mažiau kenki aplinkai.” Planuodamas asmeninį tobulėjimą ir kurdamas ilgalaikes organizacijos strategijas jaunas žmogus ima matyti toliau savo nosies. Subręsta ilgesnės perspektyvos supratimas. Grubiai kalbant, suvokiama, jog ir po manęs dar kažkam reikės čia gyventi.
Stotelė Nr. 5. Kūrybingumas
Jaunai būtybei kaip oro reikia erdvės, kurioje ji gali kitaip mąstyti ir kitaip elgtis nei mokykloje, universitete ar kitoje kasdieninėje aplinkoje. Jaunimo organizacija yra vieta, kur jaunas žmogus gali pabūti keistuoliu, nuklydusiu nuo normos. Vienu žodžiu -žaidžiančiu “fryku”. Jaunas žmogus įgyja gebėjimą žiūrėti į pasaulį kitu kampu nei žiūri dauguma. Organizacija vertinga tiek, kiek leidžia atsikratyti socialinių varžtų, kurie riboja kūrybinį mąstymą, ir kiek leidžia improvizacijai tekėti. Vienas toks Albertas tėškė, jog tas pats protas, kuris sukūrė problemą, jos neišspręs. Taigi jaunas žmogus į kiekvieną užduotį ir veiklą žiūri naujomis akimis. O naujos prieigos prie problemų yra gerbiamos. Ieškantis netradicinių sprendimų jaunas žmogus yra kur kas didesnis turtas nei kokia nauja atominė elektrinė.
Stotelė Nr. 6. Pasitikėjimas savimi
Aplinka jaunam žmogui nuolat transliuoja, kad jis nepakankamai geras, kad reikia būti efektyvesniam, pažangesniam, ekologiškesniam, inovatyvesniam, kūrybingesniam. Jaunas žmogus ima dvejoti savo jėgomis. Bet kokia jaunimo organizacijos veikla prasminga tiek, kiek ji suteikia drąsos būti tuo, kuo esi. Iš esmės, jeigu jaunas žmogus turi išsilavinimą, “kiečiausius” įgūdžius ir labiausiai trokštamas kompetencijas, tai jam nepadės, jeigu jis nepasitiki savimi ir nevertina savęs. Tai tas pats, kaip turėti indaplovę, bet indus plauti rankomis. Jaunas žmogus organizacijos veikloje ugdo savivertę ir patikėjimą savimi. Jis pajaučia, jog yra vertas turėti savo nuomonę ir būti išklausytas. Įsitikina, kad jo indėlis yra vertingas. Jaunas žmogus užsiaugina raumenis gyventi nepriklausomą gyvenimą, kuriame jis savarankiškai priima sprendimus. Tai vadinama išlaisvėjimu. Toks vyrukas, kuris turi beveik 3 milijonus draugų „facebooke“ yra pasakęs mintį, kad laimė yra tada, kai nori to, ką turi. Beje, jo vardas - Dalai Lama.
Stotelė Nr. 7. Mokymasis mokytis
Mokykla baigia sterilizuoti jauno žmogaus mokymosi džiaugsmą. Jaunas žmogus per veiklą organizacijoje išsigrynina savo gyvenimo viziją ir tikslus. Jam tampa aiškiau, ko nori iš gyvenimo ir ką jis nori mokytis. Mokymosi sąvoka išplečiama ir atgauna skonį. Pasirodo, jog galima mokytis ne tik mokyklos suole ir ne tik iš vadovėlio. Per savo patirties analizę jaunas žmogus atskleidžia savo varomąsias jėgas, efektyviausias mokymosi strategijas ir atpažįsta trikdžius. Jis pats renkasi, ką ir kaip mokytis, suvokia, kodėl tą daro. Išmintis knygose neperskaitoma, mes privalome patys ją atrasti kelionėje, kurios niekas kitas negali už mus nukeliauti.
Stotelė Nr. 8. Gyvenimo įprasminimas.
Visi mes turime atrasti kažką prasmingo savo gyvenime, kad būtume laimingi. Tai gali būti įkvepiančios roko muzikos kūrimas, gaminimas gražių ir mažų smulkmenų, pagalba kenčiantiems ar bandymas sukurti dirbtinę išmanią fotosintezę. Mus daro laimingus tokia veikla, kuri, mūsų galva, yra vertinga. Tai kažkas, dėl ko mes rytais keliamės iš lovos. Tai yra tai, be ko pasaulis nebūtų toks gražus. Jauni žmonės per jaunimo organizacijas įsiprasmina savo gyvenimą.
Stotelė Nr. 9. Tai, kas nepaminėta
Greičiausiai galėjau ko ir nepaminėti. Tad čia vieta, kur galite įsirašyti, kas jums atrodo svarbu, bet nebuvo paminėta.
Nedvejodamas galėčiau galvą guldyti, jog šis maršrutas veda laimingo gyvenimo link. Pats patyriau. Neabejoju ir tuo, kad jaunimo ir su jais dirbančios organizacijos gali ir turi lydėti žmones šiuo maršrutu. Kuo daugiau Lietuvoje tokių organizacijų, kurios veda žmones šiuo keliu, tuo mažiau violetinių istorijų, tuo mažiau reikia ekspertų iš pašalio dėl jaunimo nedarbo, tuo mažiau vėmalų “delfio” komentaruose, nebelieka posakio“ašarų pakalnė”.
